Tai tik maža dalis atradimų, kuriuos patiria dokumentuoti COVID-19 istoriją ėmęsis Lietuvos nacionalinis muziejus, šiandien jau galintis numatyti, kokias istorijas ir lietuvių patirtis per jau metus trunkančią pasaulinę pandemiją papasakotų po daugelio metų.
Pirmieji eksponatai – vaizdo dienoraščiai
2020 m. sausio 22 d. lietuvė Jurgita savo vaikinui iš Tailando išsiunčia 32 sekundžių vaizdo dienoraštį, kuriame sako: „Apie tą virusą ir aš girdėjau. Singapūre žmones, atvykstančius iš Kinijos, Uhano miesto, tikrina termojutikliais.“ Mergina šypsosi, prieš akis – kelių mėnesių kelionė po Pietryčių Aziją, Australiją ir Naująją Zelandiją. Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, Jurgitos kelionė – tai bandymas apgauti laiką. Kovo mėnesį mergina jau retoriškai skaičiuoja, kiek kartų po dvi savaites turės karantinuotis, kol skirsdama per skirtingas valstybes pasieks namus.
Jurgitos vaizdo dienoraštis vos per pusvalandį atskleidžia koronaviruso pandemijos mastą, plitimo greitį ir pasaulį sukausčiusį chaosą bei pasimetimą dėl sienų uždarymo ir įvairių reguliavimų.
„Muziejui atrinkau tuos videoįrašus, kurie susiję tik su COVID-19. Nuo pirmojo, kai atsakau į klausimą, ar išvis girdėjau apie tokį virusą, iki besikeičiančios mano pačios situacijos, kelionės ir bandymo suvokti tai, kas darosi“, – savo laiške Lietuvos nacionaliniam muziejui rašo vaizdo dienoraštį kaip būsimą eksponatą atsiuntusi Jurgita.
78 trumpi vaizdo dienoraščio įrašai muziejų pasiekė ir iš Italijos, kuri tapo pirmąja Europos valstybe, labiausiai paveikta koronaviruso. Pjemonte gyvenanti Inga vaizdo įraše prisipažįsta: „Net jaudulys ima, aš esu gatvėje. Pakaitomis su vyru eisime pasivaikščioti ir į parduotuvę.“ Ingos vaizdo dienoraštis paveikia savo rimtimi ir perteikia pandemijos visiškai sukaustytoje Italijoje tvyrojusį nerimą: draudimą nutolti nuo namų per didesnį, nei nustatyta, atstumą, popierinių leidimų išeiti į lauką pildymą, pasikeitusį italų gyvenimo būdą.
Nustebino įvairovė
Lietuvos nacionalinis muziejus pakvietė žmones kartu dokumentuoti covid-19 istoriją praėjusių metų balandžio mėnesį. Kartu su siūlomu eksponatu buvo prašoma ir jį trumpai aprašyti. „Kai muziejus inicijavo galimų ateities eksponatų, susijusių su COVID-19, paiešką, svarstėme, ar žmonės atsilieps į kvietimą? Jei taip, kokią medžiagą pavyks surinkti? Klaidingai įsivaizdavome, kad mus pasieks tik veido kaukės, per trumpą laiką tapusios mūsų kasdienybe... Ir kaip nustebome, kai atplėšę voką, rastą muziejaus pašto dėžutėje, išvydome marškinėlius, privertusius ilgai tyrinėti juose „įsiūtas“ karantino istorijas“, – pasakoja muziejininkė Živilė Stadalytė.
„Karantino metu netekau darbo ir nusprendžiau imtis siuvinėjimo. Nežinodama, ką siuvinėti, paklausiau savo instagramo sekėjų, su kuo jiems asocijuojasi dabartinis laikmetis. Jie pažymėjo 33 daiktus, kuriuos savo rankomis įamžinau marškinėliuose. Juose atvaizduotos įvairios simbolinės mintys, ilgesį keliantys dalykai ar aktualijos – nuo stiklainyje uždaryto koronaviruso iki tualetinio popieriaus“, – laiške muziejui rašo Gintautė.
Dar labiau nustebino vienas naujausių muziejaus kolekciją papildžiusių eksponatų, liudijantis apie pirmojo karantino metu tvyrojusią didžiulę baimę ir nežinią, kai neveikė net odontologų kabinetai.
„Dėl COVID-19 odontologiniai kabinetai prastovose buvo du mėnesius. Atsiradus laisvo laiko ir nevykstant darbui susikaupė daug dantų plombai pagaminti naudojamos medžiagos, kurios galiojimo laikas ėjo į pabaigą“, – pasakojo vilties kupiną angeliuką išlipdžiusi ir muziejui jį perdavusi moteris.
Eksponatų rinkimas tęsiasi
Šiuo metu muziejus turi sukaupęs per šimtą skirtingų daiktų ir gausų – daugiau nei 25 gigabaitų – virtualios medžiagos archyvą. Visus šiuos COVID-19 pandemijos liudijimus surinkti padėjo daugiau nei šimtas į muziejaus kvietimą atsiliepusių pavienių asmenų, valstybės įstaigų ir institucijų, privačių įmonių.
„Didžiausia sėkme per šiuos metus laikome būtent visuomenės įsitraukimą. Mes patys nuolatos stebime viešąją erdvę ir kreipiamės su prašymu pasidalinti tam tikra medžiaga, tačiau būtent iš pavienių žmonių asmeninės aplinkos gauta medžiaga dažnu atveju yra unikali, pasakojanti ne institucinę ar politinę, o žmonių išgyventą istoriją. Būtent tokią norėtume papasakoti ateityje. O kol kas – tęsiame iniciatyvą ir laukiame kitų galimų eksponatų“, – sako muziejaus vadovė dr. Rūta Kačkutė.
Lietuvos nacionalinis muziejus kelių šalyje surinktų COVID-19 eksponatų nuotraukas ir aprašymus pateikė Briuselyje veikiantiems Europos istorijos namams, ėmusiems sisteminti Europos Sąjungos gyventojų liudijimus ir patirtis pandemijos laikotarpiu.
Muziejus laukia visų norinčių pasidalinti savo covid-19 istorija arba daiktais, ateityje galbūt virsiančiais eksponatais: http://lnm.lt/covid19
