Parodą sudaro keturios pagrindinės teminės dalys, dėstomos chronologiniu ir teminiu principais: pirmoji – „Lai tik būna sveikas...: laukimas, gimimas ir vaiko trapumas; antroji – „Drabužiai ir avalynė“; trečioji – „Mažas didelis pasaulis: kasdienybės džiaugsmai ir rūpesčiai“; ketvirtoji – „Užaugti valdovo dvare“.
„Nerūpestingas amžius. Vaikystė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ veiks iki 2023 metų sausio 15 d.
Ne visada vaikai galėjo turėti vaikystę
Lvivo nacionalinės dailės galerijos direktorius Tarasas Vozniakas mano, kad dažnai darome klaidą, bandydami praeitį analizuoti pagal dabartinius standartus. Anuomet į mažamečius buvo žvelgiama ne kaip į vaikus, bet kaip į suaugusias asmenybes. Tai rodo XIV–XIX a. vykusios ankstyvos sužadėtuvės, prievolė dirbti.
Kaip pavyzdį jis pateikė JAV rašytojo Charleso Dickinsono (1755–1827) romanų siužetus, kuriuose vaikas, sulaukęs 3 metukų, jau ieškojo, kaip išgyventi, dirbo anglių kasyklose bei padėjo savo šeimoms: „O šiandien manome, kad net 20-metis žmogus dar nėra visiškai užaugęs.“
„Tai kuo skiriasi vaikas nuo mažo žmogaus? – klausė T.Vozniakas. – Įsipareigojimais bei teisėmis, kuriuos žmogus turi. Vaikų, moterų bei seksualinių mažumų teisės keitėsi ir vis dar keičiasi mūsų akyse. Todėl nenuostabu, kad tai, ką mes vadiname vaikyste, atsirado tik XIX a.“
Pasak jo, Lietuvoje ir Ukrainoje netgi iki XX a. pradžios į vaiką buvo žvelgiama kaip į mažą suaugusįjį – jis ganė antis, karves ir taip po truputį buvo įtraukiamas į suaugusiųjų gyvenimą: „Štai nuo 10 metų jis jau buvo laikomas pilnaverčiu žmogumi.“
Paklausta, ar anuomet buvo rūpinamasi vaiko emocine gerove, viena iš kuratorių Rasa Leonavičiūtė-Gecevičienė atsakė: „Psichinė sveikata tik dabar visuomenei pasidarė svarbi, tačiau net ir plačiojoje Radvilų giminėje buvo žmonių, kuriuos traumavo ankstyvos vaikystės įvykiai. Nežmoniškų tėvų lūkesčiai, griežtas auklėjimas. Tačiau tai nėra vieninteliai pavyzdžiai.“
Vaikai dažnai mirdavo
Parodą, kuri pradedama nuo kūdikio laukimo ir gimdymo temų, žiniasklaidai aprodė R.Leonavičiūtė-Gecevičienė. Jos pasakojimu, peršalimai, higienos trūkumas bei kitos negandos neaplenkdavo nei valstiečių, nei privilegijuotųjų. Naujagimių mirtys buvo dažnas įvykis, todėl tėvai buvo mokomi pernelyg stipriai neprisirišti: „Vienas iš Radvilų vaikų tiesiog keliaujant iš dvaro į dvarą peršalo, susirgo angina ir netrukus mirė.“
„Kita vertus, vaiko gyvybę saugojo jau XVI a. išleistas Trečiasis Lietuvos Statutas, kuriame skirti netgi du straipsniai negimusių vaikų ir iš nesantuokinių ryšių gimusių vaikų žudymui. Už tai moterims bei tiems, kurie žinojo ir nuslėpė nėštumą, buvo skiriama mirties bausmė. Be kita ko, nurodoma, kaip atlikti tokio nusikaltimo tyrimą“, – 15min sakė R.Leonavičiūtė-Gecevičienė.
Nėščios ar neseniai pagimdžiusios moterys dažnai visiškai pasitraukdavo iš viešojo gyvenimo.
Šiuo metu informacijos apie tai, kaip XIV–XIX a. pr. vyko gimdymai, trūksta: „Nėščios ar neseniai pagimdžiusios moterys dažnai visiškai pasitraukdavo iš viešojo gyvenimo, tai buvo ypač privatus laikotarpis, tad gimdyti viešai, kaip Prancūzijos ar Anglijos dvaruose, populiaru nebuvo.“
Visgi parodoje prieinamas vienas leidinys iš XVII a., kuriame, pasak kuratorės, įsivaizdavimas apie vaiko padėtį gimdoje kardinaliai skiriasi nuo to, ką šiandien žinome.
Tačiau nepaisant to, koks atžalos likimas, didikai ir valdovai jų atsiradimą įamžindavo dokumentuose: „Tarkime, Jono Sobieskio vaiką sveikino specialiuose leidiniuose, buvo leidžiami trumpi pamfletai.“
Nors gimdymo vaizduoti LDK nenorėta, mirusio vaiko nutapyti portrete nebuvo bodimasi, pažymėjo R.Leonavičiūtė-Gecevičienė. Dažniausiai jie buvo vaizduojami gyvi, susukti į drobę, apsirengę vienuolio rūbais: „Teresė Marija Vazaitė mirė vienerių metų, tačiau dailininkas nutapė ją septynerių su vienuolės karmelitės abitu. O jos veidas sukurtas remiantis abiejų tėvų bruožais.“
Iš Lenkijos parodai atvežti karstiniai vaikų portretai: „Jie būdavo kabinami ant karsto galo. Mūsų regione tokių radinių nėra išlikę, tačiau tokio tipo suaugusiųjų portretų turime. Tai buvo plati regioninė tradicija.“
Iš vaikų arba bendrų palaidojimo vietų archeologiniu tyrimu metu iškastos ir įkapės – metaliniai žvangučiai, žiedai bei kiti papuošalai, indai – rodo, kad LDK dar ilgai buvo laikomasi pagoniškų papročių.
„Pagal radinius dailininkas šiai parodai sukūrė mergaitės laidojimo rekonstrukciją“, – teigė kuratorė ir pridūrė, kad iki XVI a. vidurio visuomenė dar buvo ganėtinai pagoniška.
Socialinė nelygybė
„Nerūpestingame amžiuje“ daug dėmesio skiriama socialinės nelygybės tarp valstiečių ir didikų vaikų klausimui.
Štai neturtingų žmonių kūdikiai neturėjo iškilmingų drabužėlių ir buvo vystomi į skudurus, palas netgi per krikštynas. Šventė varguoliams būdavo tiesiog kunigo vizitas. Be to, ilgą laiką vaikas apskritai negalėjo turėti jokių rūbų, 15min pasakojo R.Leonavičiūtė-Gecevičienė.
Apie aukštuomenės vaikų krikštynas pasakojama per iš Lenkijos atvežtus, prabangius krikšto drabužėlius. Kuratorės žodžiais, didikai ir valdovai rengdavo „didelį balių“.
„Vienoje iliustracijoje matome, kaip Gdanske, Lenkijoje, vyko Jono Sobieskio sūnaus karalaičio Konstantino krikštas, per kurį buvo leidžiami milžiniški fejerverkai, atvežti iš Kinijos. Jais gėrėtis buvo sukviečiamas visas miestas. Panašiai buvo krikštijami vaikai ir Vilniuje – Sapiegos į šią šventę sukvietė 150 žmonių, juos visus susodino prie gausiai nukrautų stalų, o mieste ir Neryje buvo šviesų šou, fejerverkai, dekoracijos“, – žiniomis dalijosi R.Leonavičiūtė-Gecevičienė.
„Žygimanto Kazimiero Vazos gimimo proga šventė buvo suorganizuota Romos mieste, kuriame anuomet gyveno nemaža lenkų dvasininkų bendruomenė. Ten specialiai buvo pagaminta simboliška dekoracija su lenkišku ereliu bei prie pėdų pririštais priešais – totoriumi ir maskvėnu. Tai rodo, kad jiems buvo svarbu perteikti ir savo ideologines nuostatas“, – tęsė kuratorė.
Vis dėlto, abu socialiniai sluoksniai stengėsi savo atžalas krikštyti kuo anksčiau: „Žmonės bijodavo, kad nekrikštytas jis ne tik greitai išeis anapilin, bet ir užstrigs skaistykloje ir jo siela bus nerami.“
Kasdienybės detalės
Antrajame Valdovų rūmų aukšte lankytojai gali pamatyti daugiau detalių iš XIV–XIX a. LDK vaikų kasdienybės. Jame sudėtos knygos vaikams, pedagoginiai patarimai, specialiai kurti ginklai ir šarvai.
Tiesa, jau tada buvo populiaru turėti augintinį. R.Leonavičiūtė-Gecevičienė patikslino, kad labiausiai vaikai mėgo šunis bei ponius: „Turime tik vieną portretą, kuriame žaidžiama su kačiuku, bet dažniausiai laikė mažųjų veislių šunis – papiljonus, bolones ir t. t.“
Užėjus į specialiai didikų aprangai ir avalynei skirtą salę, galima išvysti, kaip per laiką keitėsi požiūris į žmogaus individualumą: „Visa avalynė čia iškasta Žemutinės pilies teritorijoje ir yra restauruota lietuvių. Portretai – iš Lietuvos ir Lenkijos institucijų.“
Kuratorė atkreipė dėmesį į kepurytes, kurios buvo gaminamos su kamšalu ir atliko šalmų funkciją: „Jos buvo dedamos tik pradėjusiems vaikščioti kūdikiams, kad jie nesusižeistų galvų.“
„Taip pat iki penkerių metų berniukai dėvėjo sukneles, nes taip buvo žymiai paprasčiau atlikti puoduko reikalus arba juos pervystyti. Mergaitės buvo rengiamos kaip mažosios mamos, jos ilgą laiką dėvėjo korsetukus, ko, tiesa, neišvengdavo ir berniukai, mat buvo tikima, kad šis drabužis esąs naudingas laikysenai. Ilgainiui šis kostiumas kito ir XIII a. vaikas buvo suvokiamas kaip kitokia asmenybė, todėl pradėti siūti judesių nevaržantys kostiumėliai“, – pasakojo R.Leonavičiūtė-Gecevičienė.
Surinkti eksponatus – milžiniškas darbas
Valdovų rūmų direktorius Vydas Dolinskas tikino, kad surengti parodą, kurios struktūrą lemia ne vieno muziejaus kolekcija, bet tema, yra sunkus darbas: „Tai yra retas fenomenas muziejininkystėje.“
Jo teigimu, buvo kaimyninių šalių, esančių arčiau fronto, kurios nesutiko duoti eksponatų dėl karo baimės: „Nenorėčiau sakyti, kad tai kaimo muziejų atstovai, bet buvo ir tokių. Mano požiūriu, šiandien visur Europoje nesame užtektinai saugūs, bet turime kovoti ir dirbti savo darbą. Tai yra mūsų frontas.“
Lvivo istorijos muziejaus direktorius Romanas Čmelykas paantrino, kad dirbant, ypač karo metu, svarbu tęsti savo darbus, nes gąsdindamas Kremlius siekia visus suparalyžiuoti: „Antradienį keliavome į Vilnių iš Lvivo pro Varšuvą. Kaip tik pravažiavome elektros transformatorinę, į kurią po 15 minučių pataikė keletas raketų. Turbūt vežti eksponatus šiandien yra nesaugu, bet mes darome viską, kad galėtume likti žmonėmis. Ir ši paroda yra paprasta ir geniali.“
V.Dolinskas pažymėjo, kad parodoje dalyvauja 28 institucijos iš 6 šalių. Iš papildomų 16 institucijų pasiskolinta ikonografija: „Turėkite omeny, kad su kiekviena įstaiga reikėjo susitarti bei sudaryti draudimo sutartis. Tai taip pat yra milžiniškas biurokratinis darbas.“
„Pirmą kartą Lietuvos muziejininkystės istorijoje panaudota šarvuota neperšaunama vitrina, sverianti pusę tonos, – teigė V.Dolinskas. – Jos prireikė, nes tai buvo kai kurių skolintojų reikalavimai. Kitu atveju eksponato negali gauti.“
T.Vozniakas sakė, kad Lvivo nacionalinėje galerijoje yra ne ką mažiau eksponatų: „Tai yra mažiausiai, ką galime padaryti iš dėkingumo, ką Lietuva daro Ukrainai.“
