Menotyrininko dr. Mariaus Armono kuruojama paroda „Ilgiuosi, nežinau ko“ apims trisdešimties Lietuvos menininkų darbus iš skirtingų laikotarpių, siūlančius įvairialypį žvilgsnį į sudėtingą žmogaus bei gamtos santykį.
Naujojoje parodoje svarstoma, ar įmanoma ilgėtis, nežinant, ko, arba ilgėtis namų būnant juose. Tam atspirtimi tampa filosofo Glenno Albrechto pasiūlytas solastalgijos terminas, reiškiantis emocinį ir egzistencinį nerimą, kuris kyla dėl klimato pokyčių – tarsi būnant namuose patirtume, kad šios vietos pojūtis kinta arba jau yra negrįžtamai pasikeitęs.
„Mūsų istorijoje gamta turėjo tūkstančius vardų ir veidų. Negalėdami jos paaiškinti ir suvaldyti, gamtos kontrolę pirmiausia atidavėme dievybėmis, kurių malone tikėjome, o vėliau jas pakeitė modernybėje įtvirtintos politinės, ekonominės, technologinės pažangos teikiama viltis, kad gamta niekada neišseks.
Audros, potvyniai, miškų gaisrai, viena už kitą karštesnės vasaros ir būsimos žiemos turbūt be sniego signalizuoja, kad gamtos ištekliai yra riboti, kad kažkas kitas šių problemų neišspręs ir asmeninį bei kolektyvinį santykį su gamta pergalvoti turime patys“, – teigia parodos kuratorius M.Armonas.
„Ilgiuosi, nežinau ko“ į žmogaus sąveiką su gamta žvelgia iš nostalgiškos ir šiek tiek naivios perspektyvos, siekiant ne sustiprinti jau egzistuojantį nerimą ar braižyti katastrofinius scenarijus, o su atida ir jautrumu kelti klausimą – kodėl taip sunku galvoti, jausti ir priimti sprendimus ar atsakomybę dėl klimato kaitos?
Parodoje pristatomi darbai kviečia apmąstyti tiek visatoje, tiek nuosavame kieme vykstančius procesus bei paklausti, ką ir kaip apie juos mąstome bei jaučiame. Lietuvių autorių kūriniuose – platus temų spektras nuo magiškos gamtos ilgesio lyriškuose peizažuose iki kritinio žvilgsnio į technologinį ir socialinį progresą, nepaliaujamai sąveikaujantį su mūsų aplinka.
Lapkričio 14 d. parodą atidarys „Vilnius – Europos žalioji sostinė 2025“ inicijuojamas pokalbis „Ilgesys ir nerimas – santykio su gamta palydovai?“, parodos temas plačiau panagrinėsiantis per meno, psichologijos ir aplinkosaugos prizmę.
„Rūpinimasis aplinka ir sąmoningas santykis su gamta teigiamai veikia psichologinę būseną: gamtoje praleistas laikas mažina stresą, skatina vidinę ramybę, o pastangos saugoti aplinką sukuria prasmingumo ir atsakomybės jausmą. Artimas ryšys su gamta padeda sumažinti nerimą ir įgalina mus jaustis neatsiejama pasaulio dalimi“, – teigia „Vilnius – Europos žalioji sostinė 2025“ projekto vadovė Jurga Pociūtė-Mikūtienė.
Klimatologo Silvestro Dikčiaus moderuojamoje diskusijoje parodos kuratorius, menotyrininkas Marius Armonas, menininkė Aurelija Maknytė, aplinkosaugos žurnalistė Rugilė Matusevičiūtė ir psichologas Gediminas Tumėnas aptars, kaip santykio su gamta temos skleidžiasi meno lauke, pasigilins, ar aplinkos pokyčių keliamas nerimas dažniau paralyžiuoja, ar skatina veikti, ir apsvarstys, ko galime imtis asmeniniu ir bendruomenės lygmeniu, kad nežinia ko ilgesys netaptų ilgalaikiu kaltės jausmu.