Kai buvo įsimylėjėliai, jiedu turėjo mielą ritualą: kai vienas iš jų grįždavo namo, kitas padėdavo tą pūkuotą zuikį kur nors jų bute, kad šis lauktų sugrįžusiojo ir jį „pasveikintų“. O kai kuris nors išvykdavo komandiruotėn į užsienį, pasiimdavo žaisliuką su savimi ir nusifotografuodavo su juo lankytinose vietose.
O.Vistica sakė, kad zuikis buvo toks galingas jų drauge praleisto laiko simbolis, kad nė vienam neatrodė sąžininga jį atiduoti arba pasilikti.
Tą akimirką pora galėjo įsivelti į aršų ginčą, tačiau jiems kilo netikėta mintis: „Ar nebūtų šaunu turėti vietą, kur žmonės galėtų atsiųsti po skyrybų likusius daiktus?“
