Nacionaline premija ką tik apdovanota Eglė Ridikaitė pristato naujus darbus

Meno kūrinys, vizualiai užkoduojantis prasmių tinklus, apgaubia žiūrovą staiga ir netikėtai, galbūt skatina šiek tiek atsitraukti ir pasisaugoti, o galbūt – įsigilinti ir mąstyti. Būtent šioje būsenoje gimsta nuojautos, įžvalgos ir abejonės apie meno kūrinį.

Parodoje eksponuojami septynių menininkų darbai. Kūrybos technika, paveikslo siužetas, o gal pats kontekstas gali sukelti abejonių, o iš pirmo žvilgsnio bereikšmės detalės nustebinti ir pritraukti dėmesį. Ką menas daro su mumis? Ar kūrinys gali tapti potyrius sukeliančiu instrumentu? Septyniuose interviu į parodos kuratorės Viltės Visockaitės klausimus atsakys vis kitas parodoje dalyvaujantis menininkas – Laisvydė Šalčiūtė, Eglė Ridikaitė, Raimondas Gailiūnas, Kęstutis Grigaliūnas, Dainius Trumpis, Rūta Vadlugaitė ir Diana Remeikytė.

Šįkart pristatome jau septintąjį interviu iš ciklo „Nuojautos ir abejonės“. Kalbamės su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate Egle Ridikaite.

Menininkė Eglė Ridikaitė / Contour Art Gallery nuotr.

Eglė Ridikaitė yra viena ryškiausių šiuolaikinių Lietuvos viduriniosios kartos konceptualių tapytojų. Didelio formato drobėse menininkė konceptualiai fiksuoja artimos aplinkos objektus. Nuo 2001 m. naudoja išskirtinę techniką – purškia aerozolinius dažus, pridengusi drobę vienetiniais rankų darbo trafaretais.

Naujausią šios menininkės kūrinių ciklą „Kultūringos grindys“ sudaro 25 įspūdingų didžiulių formatų darbai, kuriems sukurti prireikė net keturių įtemptų menininkės darbo metų. 2018 metais ji buvo apdovanota Vyriausybės kultūros ir meno premija, o neseniai jai paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija.

– Neretai santykį su žiūrovu plėtoja kuratorius tarsi tarpininkas tarp meno kūrinio ir suvokėjo. Kiek jums kuriant yra svarbus žiūrovas?

– Kurdama bent jau pradžioje apie žiūrovą negalvoju. Nebent kuriu apie žmogų, kuris man svarbus ir noriu, kad darbas jį pasiektų, tada svarbu, ar jis pamatys, supras ir ką supras. Tačiau labiau galvoju apie patį kūrinį, darbą. Gal galvoju apie absoliutą, tobulą idealą, o ne apie konkretų žmogų. Nors kūrinys ir pats gali, turi kalbėti arba nekalbėti savarankiškai su žiūrovu, žiūrovui.

O jeigu tarpininkas yra kuratorius, gal tada labiau tampa svarbus kuratorius, o ne pats žiūrovas. Kuratorius tokiu atveju tik gali papildyti, paaiškinti, atskleisti kūrinio idėją. Tada kuratorius tampa kūrėju, o kūrinys? Tai daugiau taikytina bendroms – grupinėms, o ne personalinėms parodoms. Paroda tampa kuratoriaus kūriniu. Tai priklauso nuo kuratoriaus lygio, jo kompetencijos. Abipusis susikalbėjimas pagimdo dar vieną meno kūrinį, kuriame dalyvauja abudu, abudu tampa kūrėjais. Kuratorius ir menininkas.

Man įdomu, kai patys menininkai kalba apie savo kūrinį.

Kai vaikštau po parodą, specialiai nieko neskaitau apie ją. Noriu pati suprasti, ką ji kalba ir kokia yra idėja, ir ar aš ją pagaunu. Tik vėliau kažką supratusi, jeigu darbas, paroda mane užkabino, paveikė, ieškau teksto, dar kažkokio papildymo, patvirtinimo, ar teisingai supratau, ar pajutau tą konkretų kūrinį ar parodą. Būna, kad ir nebesinori skaityti ar klausytis koncepcijos, o kartais ir atvirkščiai – koncepcija ištempia parodą. Man įdomu, kai patys menininkai kalba apie savo kūrinį. Tai daug labiau papildo supratimą, išsklaido abejones, leidžia diskutuoti. Tada kartais kitaip pamatai kūrinį. Giliau. Paroda ar kūrinys turi veikti savaime – kalbėti ir užkabinti. Kūrinys turi idėją ir paroda turi idėją. Ir kai abu draugauja, sukuria dar vieną kūrinį. Visi yra svarbūs.

Paroda „Nuojautos ir abejonės“ fragmentas. Eglės Ridikaitės darbai

– Žiūrovas kūrinyje gali įžvelgti absoliučiai kitus dalykus, galbūt net keičiančius pagrindinę menininko idėją. Ar toks atviras meno interpretavimas yra sveikintinas, o gal veikiau tai tiesus kelias į meno kūrinio ir menininko nesupratimą?

– Taip, be abejo, žiūrovas ir įžvelgia absoliučiai kitus dalykus. Tai priklauso, ar sugebėjau perteikti savo mintį. Kartais žiūrovas dar papildo tai, ko net neapsvarsčiau, ir džiaugiuosi, kai pamato dar daugiau negu norėjau pasakyti. Interpretacijos gerai abiem pusėms. O jeigu nori, kad jau labai taip tiksliai suprastų tavo darbą, tada reikalingos diskusijos, pokalbiai. Tik ar to reikia? Kartais menininkas paleidžia kūrinį kaip į teismą. Užmerki akis ir išeini, nes tavo darbas baigtas. Jaučiuosi labai nuoga ir pažeidžiama.

Kartais menininkas paleidžia kūrinį kaip į teismą. Užmerki akis ir išeini, nes tavo darbas baigtas. Jaučiuosi labai nuoga ir pažeidžiama.

– Šiuolaikinėje visuomenėje dažnai užmirštame intuicijos svarbą – stengiamės daryti tai, kas teisinga ir praktiška. Tuo tarpu abejonė kartais vertinama kaip neužtikrintumo ir pasyvumo bruožas. Kokią svarbą turi šie pajautos būdai?

– Nežinau, kas yra teisinga, o juo labiau praktiška? Praktiška – tai turbūt, kad tilptų-tiktų, o teisinga, kai patinka ir gražu. Man svarbiausia yra intuicija – ant jos viskas ir laikosi. Tai kažkoks plaukelis, už kurio užsikabini ir eini. Pilna abejonių, neužtikrintumo, bet vis tiek einu, tikiu tuo plaukeliu. Abejonė visada kartu. Kai dirbu, amžinai diskutuoju su savimi, su ta abejone. Pati užduodu klausimus, pati ir atsakau. Taip, abejonė ir yra neužtikrintumas, bet ar pasyvumo bruožas? Taip, gal kai abejoji, tai ir smarkiai neleki į priekį. Kai abejoju, gal daugiau galvoju, ieškau atsakymų savo užmanymui. Truputėlis užtikrintumo ateina, kai pradedu dirbti arba kai užbaigiu, jeigu užbaigiu. Pasyvus nereiškia, kad nemąstantis. Pasyvus, nes bijai pradėti, bijai žengti tą pirmą žingsnį. Būna jausmas, kad tai reikia daryti, matai vaizdą ir jis tavęs nepalieka. Tu apie jį pastoviai galvoji. Turi išvaikščioti idėją.

Eglė Ridikaitė pristato naujus darbus parodoje „Nuojautos ir abejonės“

+2

– Estetikos enciklopedijoje rašoma, kad abejojimas skatina dvasinį aktyvumą ir yra kūrybiškumo šaltinis. Ar sutinkate su šiuo teiginiu? Kiek abejonių yra jūsų kūrybos procese?

– Kalnai abejonių. Visaip būna, bet abejonių netrūksta – nuo pat formato pasirinkimo. Neapsisprendimas ir abejojimai – tai pagrindiniai mano palydovai, su kuriais turiu gyventi. Vaikštau iš kampo į kampą. Arba išvis trenkiu studijos durimis, viską metu ir išeinu. Tada daug vaikštau, leidžiu sau eiti, kur akys veda. Kaip sako viena mano draugė, leidžiu upei tekėti. Dėl to ir tapau vienu metu kelis darbus. Nes jeigu viename kyla daug abejonių, tai kitame žinau, ką daryti. Tada tas, kuris kelia daug abejonių, turi pailsėti. Tiesiog būna tokia stadija, kai nežinau, ką jam daryti, bet žinau, ko nedaryti, žinau, kad nebaigtas. Kartais būna, kad turiu idėją, pasidarau formatą, žiūriu, žiūriu, galvoju, galvoju. Kartais idėja pati atsineša tam tikrus formatus, negali niekur dėtis, turi tik išpildyti ją. Tada tik laiko klausimas, kada viskas išguls.

Parodos „Nuojautos ir abejonės“ fragmentas. Eglės Ridikaitės kūriniai

– Jūs kuriate intuityviai ar racionaliai, t.y. iš anksto pasiruošiate koncepciją ir bandote ją vizualizuoti?

– Priklauso nuo kūrinio, nuo jo koncepcijos. Pirmiausia, gal jausmas – apie ką noriu kalbėti. Vaizdai, kylantys ir iškylantys galvoje. Kam tai bus skirta, kas nori, kad išgirstų, dėl ko dabar esu nerami, kas man svarbu, su kuo gyvenu, su kokiomis mintimis. Tai gali būti konkretus dabar egzistuojantis žmogus ir jam skirti darbai. Tai kalbos būdas su kitu žmogumi, jeigu kitos kalbos nebėra arba jau nebėra.

– Menas gali pasiūlyti transformuojančias patirtis žiūrovui. Tačiau kiek ir kaip jūsų kūriniai keičia jus?

– Šito tiksliai nežinau, tiesiog jausmas, kad kažkur einu. Jeigu pavyksta sumanymas arba tu galvoji, kad pavyko, tai atveria kelią kitoms idėjoms. Tiesiog galiu dirbti toliau, kaip ir judėti į priekį.

– Kūryba ir kūrybiškumas vis dažniau pradedamas vertinti ne tik meno lauke, bet ir kitose profesijose. Kas kūryboje iš jūsų pareikalauja daugiausia jėgų?

Parodos „Kultūringos grindys“ fragmentas. Nuotrauka Butauto Barausko

– Taip, kūrybiškas priėjimas prie bet ko yra svarbus, tai lankstesnis-laisvesnis veikimas. Dabar mane gal pats tapymas pristabdo. Mintis veja mintį, darbai gimsta lėčiau, ne taip greitai pasidaro. Tai mano stabdžiai. Arba kaip tik įžeminimas. Daugiau galvoju negu padarau.

– Gal turite ritualą, mėgstamą knygą ar serialą, kurie geba nuraminti ir atriboti nuo kūrybiškai įelektrintos būsenos?

– Būna, kol nebaigiu konkretaus darbo, nenusiraminu – nenusielektrinu. Pastoviai apie jį galvoju. Tada geriausia jį pabaigti arba nueiti iki tokios būsenos, kai viskas aišku ir gali jau palikti. Ir tada gal galiu atsipalaiduoti, kad ir išvykti, kad ir vienai dienai. Yra buvę ir taip, kad nelaiku palikau pradėtus darbus, turėjau išvykti mėnesiui, o kai grįžau, nebegalėjau pabaigti – sugrįžti į tą būseną. Pasikeitė nuotaika, pamečiau mintį, nebeskauda. Viskas užsimiršo. Tad ne visada gali pabėgti nuo darbo, ypač nebaigto, nes gali pamesti mintį. Nebegali sugrįžti į tą būseną. Tai būna labai sunku.

O šiaip atsipalaiduoti padeda gera muzika, šokis, geras kinas, spektaklis. Susitikimas su draugais, miegas, ypač kai būnu pavargusi.

Registruotis apsilankyti parodoje galima elektroniniu paštu hello@contourart.gallery. Ne karantino metu paroda veiks: V 17:00–20:00; VI, VII 12:00–16:00.

Paroda, kurią iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba, veiks iki kovo 1 d.