A.Marcinkevičiaus kūrė „atšilimo“ laikotarpiu Sovietų Sąjungoje. Tuomet nauji vėjai pasiekė literatūrą, dailę, teatrą, tačiau su žurnalistika sietoje fotografijoje vis dar nebuvo justi kūrybinės laisvės nuotaikų. Būdamas dvidešimties, A.Marcinkevičius pradėjo fotožurnalisto darbą ir siekė iš mirties taško išjudinti meninę fotografiją Lietuvoje.
Kaip teigia parodos organizatoriai, itin svarbus A.Marcinkevičiaus indėlis į Lietuvos fotografijos istoriją buvo 1958 m. surengta pirmoji kolektyvinė meninės fotografijos paroda sovietmečiu ir prie LSSR Žurnalistų sąjungos įsteigta Respublikinė fotosekcija, kuri iki Lietuvos fotografijos meno draugijos įkūrimo 1969 m. buvo pagrindinė organizacija, besirūpinusi fotomeno sklaida tiek respublikoje, tiek už jos ribų.
Kiekvieno fotografo atskleidimas tokia forma yra tam tikros tuščios vietos užpildymas, – sakė G.Česonis
Parodą „Optimistai ir skeptikai“ organizavo Nacionalinė dailės galerija ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, o parodą lydi leidyklos „Apostrofa“ išleista retrospektyvos knyga. Rudenį A.Marcinkevičiaus darbai bus eksponuojami ir Kauno fotografijos galerijoje.
Kaip teigė Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Česonis, pokario laikas visad asocijuojasi su vakuumu. „Kiekvieno fotografo atskleidimas tokia forma yra tam tikros tuščios vietos užpildymas,“ – sakė G.Česonis, pabrėždamas šios parodos svarbą Lietuvos fotografijos bendruomenei.
Nors A.Marcinkevičius aktyviai kūrė vos dvejus metus, M.Matulytė teigė, jog to pakanka, jog kalbėtume apie lūžinį etapą Lietuvos fotografijos istorijoje.
Parodos pristatyme dalyvavęs menininko sūnus Saulius Marcinkevičius teigė, kad ypač didelį darbą atliko jo žmona, suskaitmeninusi ir susisteminusi A.Marcinkevičiaus archyvą, kurį išsaugojo šeima.
S.Marcinkevičius taip pat atkreipė dėmesį, kad būdamas jaunas dažnokai „trynėsi“ fotomenininkų sąjungoje, kur rodė tiek savo, tiek savo tėvo nuotraukas, tačiau jomis niekas per daug nesidomėjo. „Tuomet visi norėjo būti klasikais,“ – sakė S.Marcinkevičius, pabrėždamas, jog nors su juo buvo susisiekę keletas tyrinėtojų, ši paroda neabejotinai yra pirmasis autoriaus sugrįžimas į meno lauką.
Parodos kuratorė Margarita Matulytė teigė, kad šiandien kalbame apie menininką, kuris per labai trumpą laiką sukūrė reiškinį mūsų kultūroje. „Šis reiškinys gimė tarsi labai palankiu metu, „atšilimo“ laikotarpiu, kai kultūros žmonės pajuto kažkiek laisvės, įgavo vilties, kad kažkas keisis, kad jie gali kurti, mąstyti ir reflektuoti savo jausmus atvirai,“ – sakė M.Matulytė.
Paroda ir knyga labai subtiliai padeda autoriui tapti autoriumi. Mes už jį nekalbam, neinterpretuojam. Stengiamės būti labai arti jo, atveriam jam galimybę prabilti, – teigė M.Matulytė.
Ji atkreipė dėmesį, jog šiuo laiku vieni buvo atsargesni, kiti ne, o A.Marcinkevičius buvo maksimalistas ir idealistas. Pasak kuratorės, jei autoriaus gyvenimas nebūtų pasibaigęs taip anksti (A.Marcinkevičius Anapilin išėjo būdamas 24-erių), nežinia, kaip toliau būtų pasisukęs jo kelias – galbūt fotografas būtų priverstas prisitaikyti, o galbūt gimtų genijus, netelpantis Sovietų Sąjungoje.
Nors A.Marcinkevičius aktyviai kūrė vos dvejus metus, M.Matulytė teigė, jog to pakanka, jog kalbėtume apie lūžinį etapą Lietuvos fotografijos istorijoje.
Aptardama fotografo kūrybą, kuratorė mini, jog lauždamas ledus jis pats nesiūlė naujo konceptualaus sprendimo, veikiau gręžėsi į praeitį. A.Marcinkevičiaus kūryboje justi piktorealizmo ir konstruktyvizmo įtaka – menininkas fotografijos įtaigumą siekė įgyvendinti per formą ir tapybišką estetiką.
„Paroda ir knyga labai subtiliai padeda autoriui tapti autoriumi. Mes už jį nekalbam, neinterpretuojam. Stengiamės būti labai arti jo, atveriam jam galimybę prabilti,“ – pristatydama parodą teigė M.Matulytė.
Paroda „Optimistai ir skeptikai“ Nacionalinėje dailės galerijoje veiks iki rugsėjo 18 d.
