Tiesa, apdovanojimų skelbimo pats G.Trimakas sakė laukęs ramiai: „Galvojau, kad visi nominantai yra to verti, o jei premija ir išpuls man, tai išpuls man. Menininkai juk ne loterijoje dalyvauja – jau prieš tai reikia šį tą nuveikti, todėl prieš laureatų skelbimą nelieka nieko kito, tik laukti. Tiek ir tų emocijų. O jei jau ryžosi institucija mane nominuoti, aš tam pritariu. Jie parodė savo pasitikėjimą, aš, rodos, jų neapvyliau.“
G.Trimakas sako, kad, kad Nacionalinė premija yra ne pergalė Olimpiadoje – kuriama ne dėl to. „Tai tiesiog įvertinimas ir labai džiugu, kad mane pastebėjo. Aš esu, kaip sakau, „neformatas“ – nekeliu stiprių socialinių klausimų, su niekuo nekovoju. Juolab kad tie žmonės, kurie gavo premijas, dirba panašiam „plane“, – kalbėjo menininkas.
Mes visi žinome, kad esame „tęstinume“, kultūriniame kontekste – ir ne tik Lietuvos. Manau, visas meno palikimas tiek pat priklauso mums visiems. Nesvarbu, kur esam“, – sakė fotomenininkas.
Pasak G.Trimako, į fotografijos ištakas savo kūrybiniame kelyje gręžtis teko neišvengiamai, nes, prieš ką nors pradedant, būtina analizuoti tai, kas buvo praeityje: „Giliniesi į ištakas, į tai, ant ko viskas stovi ir ką galima pritaikyti šiai dienai. Manau, kad taip elgiasi daug kas – ir mokslininkai, ir filosofai, ir fizikai, ir muzikantai. Bet labai miela, kad tai buvo pastebėta“, – teigė jis.
„Reikia išklausyti tai, kas buvo anksčiau, kad atrastum save. Tyrinėdamas fotografiją „užsiaugini“ nuomonę, požiūrio kampą ir tam lauke dirbi pagal išankstinį sumanymą. Mes visi žinome, kad esame „tęstinume“, kultūriniame kontekste – ir ne tik Lietuvos. Manau, visas meno palikimas tiek pat priklauso mums visiems. Nesvarbu, kur esam“, – sakė fotomenininkas, pridūręs, kad šiandien fotografijoje galima naujai panaudoti pirmuosius vaizdus fiksuojančius įrenginius, paverčiant juos kūrybos įrankiais.
Paklaustas, ar savo kūryba plečia tradicines fotografijos ribas, G.Trimakas sakė: „Manau, kad taip. Fotografijos fenomenas tęsiasi daugybę metų ir fotografija didžiąja dalimi tarnauja kaip informacijos nešėja šalia teksto. Bet ji yra daugialypė, net asmeniniuose albumuose ji palieka ženklišką vaizdinį.
Galbūt mano pasirinktas formatas nėra toks patogus įvertinimui, nes reikia gilintis, kodėl spalva, pavyzdžiui, galėtų būti dėmesio objektas. Aš daugiau orientuojuosi į estetinius pranešimus. Manau, kad ir pati fotografijos pradžia, priešistorė buvo labai įspūdinga, todėl įdomu tai tyrinėjant atrasti save. Ar bent išklausyti. Šiandien tam yra puikios sąlygos. Juolab, kad metas toks, kai sau leidžiu tam skirti labai daug laiko“, – sakė menininkas.
Paklaustas apie apdovanojimo reikšmę, G.Trimakas vis tik pirmiausia minėjo ne karjerą, o artimuosius: „Manau, kad šis apdovanojimas svarbus šeimai, giminei. Reikėjo daug paaukoti, kad gyventų su vadinamuoju menininku.“
G.Trimakas dažnai yra įvardijamas visam Lietuvos fotografijos laukui įtaką darančiu autoriumi, tačiau pats nesiryžta savęs taip apibūdinti.
„Esu produktyvus menininkas, nors, kaip bebūtų paradoksalu, Fotomenininkų sąjungos pagrindinė galerija šiuo metu pirmą kartą eksponuoja mano parodą (juokiasi). Tačiau esu aktyvus meno lauko dalyvis. Jau daug ką atradau, įvardinau ir įdaiktinau – gerai, kad neseniai buvo išleista mano kūrybos knyga, kuri, tikiuosi, bet šiek tiek padės savo kelio paieškose ir ateinančiai kartai.
Tiesa, nežinau, kiek aš pats vienas galiu daryti įtaką. Galbūt tai veikiau požiūrio klausimas – iš pradžių įsigilini, po to perpranti amatą. Visai tai užtrunka ir reikia pačiam nuo pradžios visus tuos dalykus pereiti, kad surastum save“, – kalbėjo G.Trimakas.
Paklaustas apie apdovanojimo reikšmę, G.Trimakas vis tik pirmiausia minėjo ne karjerą, o artimuosius: „Manau, kad šis apdovanojimas svarbus šeimai, giminei. Reikėjo daug paaukoti, kad gyventų su vadinamuoju menininku. Nėra lengva būti su žmogumi, kuris daug laiko skiria savo ieškojimams ir savo darbams.“
