Pateikiame pokalbio su R.Kačkute ištrauką.
– Nuo 2009 m. buvote prezidentės patarėja kultūros klausimais, nuo 2014-ųjų – vyriausioji patarėja ir prezidentės kanceliarijos Švietimo, mokslo ir kultūros grupės vadovė. Kodėl nutarėte, jog kita stotelė jūsų karjeroje galėtų būti Nacionalinis muziejus?
– Pirmiausia esu istorikė ir archeologė. Nacionalinis muziejus man visada buvo antri namai – ir kaip mokslininkei, ir kaip žmogui, nuolat besidominčiam Lietuvos istorija. Iš tikrųjų manau, kad muziejus yra labai paveiki priemonė supažindinant žmones su savo istorija, o to reikia, kad jie žinotų, kur nori eiti ateityje.
Daug dėmesio muziejams skyriau ir dirbdama Seime, ir dirbdama Prezidentūroje. Ypatingai – muziejų bendravimui su mokyklomis. Jei muziejus nėra lankomas, jis neatlieka savo funkcijos visuomenei. Man buvo įdomu, kaip galima padaryti Lietuvos muziejus patrauklius, kad žmonės ten eitų, kad čia vyktų pamokos, kad vieną kartą apsilankę žmonės norėtų grįžti. Norėjosi imtis to iššūkio ir galbūt pradėti naują Nacionalinio muziejaus erą.
– Žvelgiant į Nacionalinį muziejų šiandien, kokias didžiausias jo ydas ir trūkumus įžvelgtumėte?
– Tai turbūt yra rinkodara ir komunikacija. Komunikacija plačiąja prasme. Pradėkime nuo to, kaip byloja dabartinės muziejaus ekspozicijos, kiek ten yra pasakojimo, o kiek – daiktų demonstravimo su labai glaustu, nepakankamu kontekstu. Kiek ekspozicijos yra pritaikytos įvairiems žmonėms? Pradedant vaikais – kiek jie gali kažką pamatyti savo akių lygyje, kiek visa tai yra pateikta jiems suprantama forma? Lygiai taip pat svarbus yra ir Nacionalinio muziejaus pagrindinio pastato, Naujojo arsenalo pritaikymas neįgaliesiems. Tai yra komunikacija jau atvykusiam žmogui.
Žinoma, svarbi ir komunikacija žmogui, kuris dar neatvyko į muziejų. Nes nacionalinis muziejus daro daug gerų ir įdomių dalykų. Tik kiek žmonių apie tai sužino? Dažniausiai – tik tie žmonės, kurie tuo jau ir taip domisi. Nacionalinis muziejus turi būti skirtas visiems ir turi išmokti kalbėti kiekvienam žmogui. Tų formų dar reiks paieškoti.
Muziejus turi devynis padalinius. Nemažai tų padalinių telkiasi aplink Gedimino kalną. Vėlgi, reikia pagalvoti apie lankstesnes rinkodaros priemones – kad žmogus, apsilankęs Gedimino pily, būtų sudomintas nueiti ir į kitus padalinius, kurie yra visiškai netoliese.
Dar vienas dalykas, kurį noriu pabrėžti, yra tai, kad Nacionalinis muziejus turi perlą – K.Varnelio namus-muziejų. Nežinau, kiek žmonių iš tikrųjų žino, kad tas muziejus yra Lietuvoje, ir nežinau, kiek žmonių jame lankėsi. Bet nemanau, kad jų yra daug. Tai tikrai unikali vieta, unikalus pasakojimas ir unikali kolekcija, kuri, manau, turi būti plačiai atverta visuomenei. Tai nereiškia, kad turi eiti didelės žmonių grupės. Bet lankymas turi būti patogus. Tai, kad dabar, norint patekti į šį muziejų, reikia pasiskambinti iš anksto, manau, yra nepateisinama.
– Kas dar pasikeis muziejuje, jums pradėjus darbus balandžio viduryje? Su kokia vizija ir kokias tikslais ateinate?
– Mano didžiausia vizija ir misija yra atverti muziejų, padaryti jį demokratiška, lankoma institucija, kur žmonės ateitų sužinoti tiek savo tautos, valstybės istoriją, tiek ir savo šeimos istoriją, savo asmeninę istoriją. Muziejus turi kalbėti ir per asmenines istorijas, kad kiekvienas žmogus pajustų savastį, norėtų kelti klausimus ir ieškoti atsakymų.
Svarbu surasti formas ir būdus, kaip kalbėti su įvairaus amžiaus žmonėms. Kad ten norėtų eiti tiek maži, tiek dideli, kad mokyklų pamokos vyktų muziejuje. Nacionaliniame muziejuje edukacija yra labai stipri, bet ją stiprinti ir toliau tikrai reikia. Norėčiau remtis geriausiais edukacijos pavyzdžiais. Pavyzdžiui, kad pagal mokyklų istorijos, literatūros ir kitus kursus muziejus rengtų specialias programas.
Toliau, žinoma, galvoju apie ekspozicijų atnaujinimą, bet jis, suprantama, tikrai neįvyks per naktį. Pirmiausia reikia siekti šiek tiek pagyvinti dabartines ekspozicijas, įvedant tam tikrą pasakojimą. Ir taip pat labai tikiuosi, kad pavyks įrengti ir visiškai naujas ekspozicijas.
Dabar yra gautas finansavimas Pilininko namo sutvarkymui. Manęs laukia galimybė sutelkti muziejaus kolektyvą, mokslininkus, architektus, dizainerius bei kitus kūrėjus iš šalies, ir sukurti naują ekspoziciją Pilininko name, kur, manyčiau, turėtų būti trumpas, interaktyvus Lietuvos istorijos gidas keliomis kalbomis, kad užsieniečiai ir Lietuvos gyventojai galėtų greitai ir aiškiai suprasti bei pažinti Lietuvos istoriją.
– Ar žvelgiant į Nacionalinio muziejaus ekspozicijas, matytumėte tų Lietuvos istorijos laikotarpių, kurie yra nepakankamai reprezentuojami, arba tų, į kuriuos vertėtų pažvelgti naujai?
– Tikrai taip. XX a. yra atspindimas labai fragmentiškai. Atėjo laikas XX a. skirti daugiau dėmesio, manau, kad jis nusipelnė daugiau analitinio žvilgsnio. <...> Visą XX a. istoriją reikia reflektuoti – džiaugiuosi, kad dabar tiek istorikai, tiek menotyrininkai, tiek literatūrologai su tuo daug dirba, tad medžiagos šiai ekspozicijai tikrai yra. Manau, kad laukia darbas sutelkti geriausius mokslininkus, pirmiausia, parengti koncepciją, ir tuomet jau kurti ekspoziciją. Manyčiau, kad geriausiai XX a. istorijos reflektavimui tiktų patalpos Kosciuškos gatvėje, kurios dabar yra tvarkomos. Galbūt taip pat reiktų galvoti ir apie XIX a. gilesnę analizę.
– Dirbote įkuriant Valstybės pažinimo centrą, kuris Lietuvos muziejininkystės kontekste išsiskiria įvairiomis interakcijomis ir siekiu įtraukti lankytoją į ekspozicijas. Ar galima tikėtis, kad jums tapus Nacionalinio muziejaus direktore, jo padaliniuose taip pat galėsime išvysti kažką panašaus?
– Stengsiuosi uždegti muziejaus darbuotojus ieškoti naujų komunikacijos formų. Nesakau, kad Nacionalinis muziejus turėtų virsti Valstybės pažinimo centru, ir turėtų būti taikomos tos pačios technologinės formos.
Aš technologijas suprantu tik kaip priemonę papasakoti tam tikrą istoriją, perteikti vieną ar kitą žinią. Naujovių tikrai atsiras, tačiau didžiausias skirtumas tarp Valstybės pažinimo centro ir Nacionalinio muziejaus yra išeities taškas. Nacionaliniame muziejuje išeities taškas ir atspirties taškas turi būti labai turtingi muziejaus rinkiniai. Ieškosiu dermės tarp autentiškų eksponatų ir technologinių sprendimų. <...> Tikrai labai daug išmokau, vadovaudama Valstybinio pažinimo centro kūrimui, ir pritaikysiu tai savo dabartiniame darbe.
– Vienas iš būsimų jūsų galvos skausmų bus Gedimino pilies bokštas ir kalnas. Kaip vertinate ligšiolinį muziejaus vaidmenį kalno tvarkyboje?
– Reikia pabrėžti, jog [veikia] ne vienas Nacionalinis muziejus – tai ir Aplinkos ministerija, ir Kultūros ministerija. Dabar [visos institucijos] situaciją stabilizavo, padarė tą darbą, kurio reikia čia ir dabar. Dar liko vienas šlaitas, kurį reikia sutvirtinti, bet laikinos tvirtinimo apsaugos priemonės dabar yra pritaikytos. Manau, kad jie su tais iššūkiais susitvarkė puikiai – prisimename, kaip viskas greitai vyko, buvo labai daug iššūkių.
Dabar yra rengiamasi ilgalaikiam kalno sutvarkymui, artimiausiu metu bus paskelbtas viešasis pirkimas kalno tyrimams ir projektavimo darbams. Po projektavimo darbų vyks įgyvendinimas. Jau dabar yra sudėliotas visas veiksmų planas. Žinoma, laukia labai daug iššūkių, tikrai nesakau, kad bus lengva, bet manau, kad dabar jau nebėra panikos.
