M.Furmanos (Furmanavičiūtės) pavardė plačiau tapo žinoma 2008 m., jai pradėjus aktyviai dalyvauti grupinėse parodose. Tais pačiais metais Vilniaus dailės akademijoje ji baigė tapybos bakalauro studijas, 2010 m. – magistro, 2016 m. M.Furmana įgijo ir meno doktorantės laipsnį. Menininkė yra surengusi 14 solo parodų. Jos kūrinių yra įsigiję Lietuvos, Belgijos, Suomijos ir JAV kolekcionieriai, taip pat „Lewben Art Foundation“ ir MO muziejus.
M.Furmanos tapyboje svarbus daikto ir kūno santykis, daikte slypinti gyvybė ir kūno sudaiktėjimas. Ji teigia, kad šie du sluoksniai palaipsniui ėmė jungtis į vieną kiborgę, moterį – mašiną, moterį ir į jos kūną įsiskverbusią istoriją, kuri kaupiasi kaip našta, auga ir maitinasi jos pačios kūnu, tampa neišvengiamybe.
Menininkės kūriniuose dekonstruotų kūnų reprezentacija atveria giluminį paveikslų sluoksnį, kuriame grumiasi kontrastingos realybės bei užduodami provokatyvūs klausimai. M.Furmana pasakoja, kaip gimė naujausia paroda.
– Monika, pagrindinė tavo kūrybos tema – moteris ir jos kūnas. Papasakok, kaip ja susidomėjai ir koks kelias buvo iki jos?
– Viskas susiklostė kažkaip savaime, mažais žingsneliais formuojant save kaip menininkę, kaip žmogų dar studijuojant pirmuose kursuose. Tikrąją prasmę tapyboje radau surišusi ją su savo realiu gyvenimu, įtikėjus tiek, kad paveiksle tvyrantis laikas man tapo realesnis už mano gyvenimą. Labiausiai žavi galimybė suręsti naują, iki tol ant žemės neegzistavusį organizmą ir paleisti jį savarankiškam gyvenimui. Visi mes įkalinti savo kūnuose. Man pavyksta laikinai išslysti iš savojo į naujai sukurtą.
– Kaip gimė šios parodos kūriniai?
– Kūriniai gimė garaže, kurį paverčiau mano kūrybos slapta oaze. Be langų, be durų – vienintelis kelias – internetas, nuotraukos ir mano patirtis.
– Esi pasakiusi „Matuojuosi tapatybes, kaip rūbus. Tik visada jaučiuosi besirengianti svetimą, kol kas nerandu savojo“. Ar tai vyksta per tapybos procesą?
– Tas „matavimasis” vyksta tapyboje ir gyvenime. Kartais nebeapčiuopiu ribos tarp jų, kartais realiai persikūniju į kažką kitą ir stebiu save iš šalies, režisuoju situacijas, improvizuoju. Tai toks ypatingas mano laikas, transcendencija.
– Kokios tapatybės tau yra įdomiausios?
– Man patinka neišbaigtas būvis. Kuomet žmogus dar geba keistis, ieškoti, reaguoti, kvestionuoti save ir aplinką. Tvirtos, kategoriškos tapatybės man kelia siaubą, tai tam tikra rūšis zombių. Tikiu, kad dvejonėje slypi išmintis.
– Tavo tapyboje dažnai grumiasi kontrastai: kūniškumas ir daiktiškumas, realybė ir fikcija, sakralumas ir nuopuolis. Kodėl tave žavi šių skirtingų dalykų supriešinimas, kuris išprovokuoja dramatišką ir kartais šokiruojantį rezultatą?
– Gyvenimas yra kontrastingas. Kartais žmonės užsiliūliuoja, gyvena tam tikram savo susikurtam burbule. Mano, kaip menininkės, tikslas sprogdinti tuos burbulus. Permąstyti naujai, kas yra šventa šiandieninėje visuomenėje ir pabendrauti su demonais iš arčiau.
