Parodoje – tremties pasakojimas Dalios Grinkevičiūtės akimis
Tarp pirmųjų tremtinių, iš pradžių Altajaus krašte, vėliau – už poliarinio rato, Jakutijoje, kartu su mama ir broliu atsidūrusios Dalios Grinkevičiūtės rankraštis parodoje tampa istorijos apie tremtį pasakotoju – jos aprašytos scenos, įvykiai atspindi daugeliui tremtinių tekusią dalią.
Parodos rengėjai atkreipia dėmesį, jog paroda yra nepatogi ir trikdanti, tačiau netradiciniai sprendimai nėra atsitiktiniai: „Tai yra tikslingai apgalvota parodos architektūra, kuri, kaip ir rankraštyje užfiksuotas gyvenimas, yra fiziškai nepatogi: tuščia ir prieblandoje skendinti parodos erdvė leidžia bent menkai įsivaizduoti tremties skurdumą, o norėdamas apžiūrėti grindyse įmontuotus teminius pasakojimus, lankytojas turės pasilenkti. Jo nepasitiks įprasti stendai, paaiškinimai didelėmis raidėmis patogiame aukštyje. Vietoj to – minkštos, vaikščiojimą savo klampumu apsunkinančios, netgi pagrindą iš po kojų išmušančios ir tarytum Lenos upės deltos salų sniegu užklotos grindys.“
Parodoje lankytojų lauks daiktai, liudijantys kelionę į nežinią, varganą tremtinių buitį, alinantį darbą ir geresnės ateities viltį po sunkaus darbo sėdus į mokyklinį suolą. Lankytojai išgirs aktorės Birutės Mar skaitomo D.Grinkevičiūtės eksponuojamo teksto fragmentus.
Rankraštis, liudijantis tremtį – slėptas, dingęs, per stebuklą atrastas
D.Grinkevičiūtės ranka abiejose pusėse skirtingomis rašymo priemonėmis prirašyti popieriaus lapeliai, kuriuos pirmą kartą išvysti galės visi norintys, stebina unikalia atsiradimo, slėpimo, dingimo ir atradimo istorija. Parodoje eksponuojama geriau išsilaikiusių ir restauratorių jau išvalytų lapų dalis – autentiški, trapūs lapeliai liudija jų išlikimo stebuklą.
„Pirmuosius savo, jaunos merginos, atsiminimus apie tremtį prie Lenos žiočių Dalia Grinkevičiūtė užrašė Kaune, pabėgusi iš tremties, 1949–1950 m., slapstydamasi ir slaugydama sergančią motiną. Nujausdama artėjantį areštą rankraštį sudėjo į stiklainį ir užkasė tėvų namų sode. Grįžusi į Lietuvą po antrosios tremties bandė jų ieškoti, tačiau nerado. Stiklainis žemėje pragulėjo 40 metų, kol buvo atsitiktinai atrastas 1991 m. po bijūnų krūmu“, – pasakoja muziejaus istorikė, parodos kuratorė Virginija Rudienė.
D.Grinkevičiūtė niekuomet daugiau nepamatė savo rankraščio, jo netaisė, neperrašinėjo, neredagavo. Šiandien visiems gerai žinomus atsiminimus ji parašė iš naujo, todėl antroji D.Grinkevičiūtės atsiminimų redakcija pasižymi kitokiu stiliumi: mažiau emocionalumo, pasakojimas labiau dokumentuotas, dėmesys sutelktas veikiau į įvykius ir asmenis nei į asmeninius išgyvenimus. Pirmasis atsiminimų variantas yra daug emocionalesnis. Čia D.Grinkevičiūtė labai detaliai ir smulkiai aprašo savo likimą ir jausmus, kasdienius nutikimus, netgi smulkmenas, santykius tarp žmonių.
Anksčiausiai rašytas, žemėje per 40 metų pragulėjęs rankraštis, fiziškai yra gana pažeistas. Jo būklės stabilumui užtikrinti sudaryta ir dalimis įgyvendinama restauravimo darbų programa.
Pretendentas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinį registrą
Lietuvos nacionalinio muziejaus specialistai, įvertinę D.Grinkevičiūtės rankraštinio palikimo svarbą, ėmėsi iniciatyvos įtraukti jį į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Kas dvejus metus šis registras papildomas vertingiausiomis muziejuose ir bibliotekose saugomomis dokumentų kolekcijomis ar atskirais dokumentais. Muziejaus pateikta paraiška bus svarstoma, rezultatai paaiškės vasaros pabaigoje arba rudenį.
„Muziejuje saugome didelę dalį D.Grinkevičiūtės rankraštinio palikimo: tai įvairiu metu rašyti atsiminimai, apimantys 1941–1979 m. laikotarpį, kurie papildo ir pratęsia vienas kitą, taip pat pora literatūrinių kūrinėlių su trėmimo nakties epizodų aprašymais. Atskirai verta paminėti rusų kalba rašytus atsiminimus, kurie padedant A.Sacharovui publikuoti rusų disidentų spaudoje ir dar 1979 m. pasiekė Vakarų visuomenę.
Šio palikimo įtraukimas į registrą leistų suaktualinti tremtį patyrusių žmonių pastangas dokumentuoti savo, o kartu ir kitų, negalėjusių to padaryti, istorijas ir patirtis, liudyti sovietinių nusikaltimų žiaurumą. Sykiu tai dar kartą įtvirtintų po tremties metų užrašytos D.Grinkevičiūtės istorijos svarbą, kuri jau yra tapusi klasikiniu lietuvių literatūros tekstu apie tremtį“, – teigia Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovė Rūta Kačkutė.
Masinių Lietuvos gyventojų trėmimų 80-osioms metinėms skirta paroda bus atidaryta birželio 14 d. 18 val. Lietuvos nacionalinio muziejaus Naujajame arsenale, Arsenalo g. 1, ir veiks iki metų pabaigos. Parodą palydi Pranės Grinkevičienės kulinarinių receptų, surašytų 1936 metų darbo užrašams skirtame kalendoriuje, publikacija, tapusi paskutinių šviesių Grinkevičių šeimos gyvenimo metų nepriklausomoje Lietuvoje liudininke, visiems laikams prarasto gyvenimo simboliu.
