Lygiagrečiai kylant naujiems pastatams, pradedama rūpintis senuoju Kauno tarpukario modernizmo architektūros palikimu, kuris neseniai įrašytas į preliminarųjį UNESCO paveldo sąrašą. Kaunas taip pat pretenduoja tapti 2022 metų Europos kultūros sostine. Atrodytų, kad sekama Vilniaus pėdomis, atsiliekant dešimčia metų – Vilnius visada buvo pirmas UNESCO, Europos kultūros sostinės, dangoraižių, arenų prasme. Bet arenų pavyzdys puikiai demonstruoja, kad Kaunas, nors ir atsilikdamas, eina savo keliu. Šis kelias yra labai chaotiškas, opurtunistiškas ir dargi su humoro prieskoniu.
Toks paprastumas ir minimalumas yra suprantamas kaip tolygus rimtumui, todėl humoras architektūroje nėra dažnas elementas, nebent kalbėtume apie praeityje paliktą postmodernizmo stilių.
Lietuvių architektai myli skandinavų, šveicarų, japonų paprastą, švarų architektūros stilių, o frazė „skandinaviškas minimalizmas“ jau yra tapusi nuvalkiotu, beprasmiu dviejų žodžių junginiu, kuris, išgirstas iš kliento lūpų, dažnam architektui sukelia skrandžio rūgštis. Paprastumo kultas ir frazė „less is more“ (mažiau yra daugiau) yra kalami kiekvienam architektūros studentui, todėl Lietuvoje galime pastebėti vis daugiau visiškai juodų arba visiškai baltų pastatų, o prie nuobodžių egoistiškų baltų interjerų jau pradeda priprasti ir konservatyvūs užsakovai. Dažnai toks paprastumas ir minimalumas yra suprantamas kaip tolygus rimtumui, todėl humoras architektūroje nėra dažnas elementas, nebent kalbėtume apie praeityje paliktą postmodernizmo stilių. Tačiau rimta architektūra pati savaime negarantuoja sėkmingo rezultato.
Pernai pačioje Kauno tarpukario modernizmo širdyje, V.Putvinskio gatvėje, studentus pasitiko naujasis Gražinos Janulytės-Bernotienės studijos suprojektuotas VDU daugiafunkcis centras. Tai turbūt vienas klaikiausių naujosios architektūros istorinėje aplinkoje pavyzdžių. Architektė rimtu veidu į jaukų tarpukario gyvenamųjų namų lenktais kampais „vakarėlį“ įleido nuobodų ir negyvą korporatyvinį atsitiktinių formų kratinį. Tai pastatas, kuris aklai seka solidaus ir rimto akademinio pastato principais, ignoruodamas aplinką ir vietos dvasią. Einant Putvinskio gatvės šaligatviu galima net šiek tiek krūptelėti, kai neadekvačių proporcijų baltas pastatas rimtai nužvelgia tave iš viršaus, bandydamas priekaištauti dėl to, kad eini pro jį be korporatyvinio kostiumo.
Visiškai kitą efektą kuria beveik tuo pačiu metu baigta naujoji Kauno autobusų stotis, projektuota Gintaro Balčyčio kartu su „Dviejų grupės“ kolektyvu. Tai pastatas, į kurį patenki ir išeini visiškai nepastebimai, lyg nebūtų ribos tarp vidaus ir išorės. To priežastis – pastato daugiasluoksniškumas. Didžiulis stogas dengia dalį šaligatvio, tampančio miesto prieangiu, per kurį galima patekti į miestą arba iš jo išvykti. Viduje stoties pasažas veda tiesiai link Ramybės parko per laukimo salę šiaurinėje pastato dalyje, kuri dėl savo kolorito, medžiagų, kilimą primenančių grindų, didelių ekranų pavirsta į miesto svetainę – svečių pasitikimui ir išlydėjimui.
Pastatas vietoje bandymo rimtai, akademiškai atlikti savo funkciją pradeda žaisti su prasmėmis, kontekstu, istorija.
Tačiau be svarbaus šiam pastatui erdvinio daugiasluoksniškumo, lygiai tiek pat svarbus yra humoras. Vienas ryškiausių autobusų stoties elementų – didžiulis, į viršų šaunantis stogas – yra nefunkcionalus, o ant jo pakabintas laikrodis yra visiškai beprasmis, turint omenyje, kad didelė dalis žmonių yra visiškai atpratę žiūrėti į ciferblatinius laikrodžius. Nuostabūs šviestuvai taip pat yra išlankstyti be svarbios funkcinės priežasties. Visiškas minimalizmo ir rimtos architektūros laužymas!
Bet būtent šie, minimalizmo standartais beveik nusikalstamai nefunkcionalūs elementai suteikia pastatui žavesį ir humoro jausmą. Pastatas vietoje bandymo rimtai, akademiškai atlikti savo funkciją pradeda žaisti su prasmėmis, kontekstu, istorija. Akivaizdu, kad laikrodis tampa smagiu senųjų stočių reliktu, iškelta stogo detalė ne tik akcentuoja įėjimą, bet ir nukreipia svarbia Ramybės parko ir Žaliakalnio kryptimi, o šviestuvai tiesiog smagiai priartėja prie žmonių. Pridėkime dar medinius elementus, šiltą koloritą ir turime priežastį jaustis jaukiai stoties rajone.
Autobusų stotis nėra pirmas ir vienintelis pastatas su humoro jausmu Kaune. Turbūt ryškiausias ir vienas pirmųjų Kauno architektūros pastatų su humoro prieskoniu yra „Santakos“ viešbutis, projektuotas Jurgio Rimvydo Palio ir projekto bendraautoriaus Gedimino Kezio. Prieš dešimtmetį duris atvėręs pastatas drąsiai šauna aukštyn virš senamiesčio stogų. Nors jis stovi nuošalioje Smalininkų gatvėje, jį nesunku surasti dėl žalio vario fasado – tai vienintelis tokios spalvos pastatas Kauno centre.
Šis įžūlus aukščio ir spalvos derinys linksmai žaidžia su aplinka – šlaitinis stogas taikosi prie senamiesčio, didžiulių proporcijų pirmieji pastato aukštai apsimeta galingais senamiesčio bromo vartais, o išmėtyti pastato langai klibina aplinkinius namus, tarsi sakydami – o ar jūs taip mokate?
Šis įžūlus aukščio ir spalvos derinys nekonfrontuoja, bet lengvai ir linksmai žaidžia su aplinka – šlaitinis stogas taikosi prie senamiesčio, didžiulių proporcijų pirmieji pastato aukštai apsimeta galingais senamiesčio bromo vartais, o išmėtyti pastato langai klibina aplinkinius namus, tarsi sakydami – o ar jūs taip mokate? Šis viešbutis yra nedidelis ir netikėtas Kauno centro perlas.
Vienas šio viešbučio architektų, Jurgis Rimvydas Palys, yra žinomas Kauno architektūros chuliganas, todėl nenuostabu, kad pernai angaro vartus atstūmęs jo projektuotas Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų paieškos ir gelbėjimo postas taip pat turi humoro jausmą.
Iš pirmo žvilgsnio nuobodžią užduotį (lėktuvų angarą) architektas sugebėjo paversti į tikrą architektūros nuotykį. Sraigtasparnių angaras primena didžiulio lėktuvo korpusą – fasadą dengia lenkti, lėktuvo iliuminatorius primenantys langai, todėl važiuojant pro S.Dariaus ir S.Girėno aerodromą akis sekundei užkliūva už neįprasto skraidančio objekto lauko gilumoje. Viduje vienas ilgas koridorius pro personalo kambarius veda link pagrindinės stebėjimo patalpos, taip primenant ėjimą pro lėktuvo saloną į pilotų kabiną. Tai projektas, kuris galėjo tapti paprasčiausiu skardiniu sandėliu, kokių pilna kiekviename oro uoste, ir niekam tai nebūtų kliuvę, tačiau šis projektas tapo išskirtiniu ir tai yra nuostabu.
Dabar pusę pastatų Kaune projektuojantis G.Natkevičiaus biuras savo rankovėje taip pat turi keletą architektūros humoro elementų. Karmėlavos oro uosto keleivių terminalas yra solidžiai puikus, tačiau visą pastato rimtį praskaidrina į lėktuvus vedantys laiptai, kurie atkartoja lėktuvo trapus ir didesniuose oro uostose į lėktuvus vedančius tiltelius. Galbūt atrodytų, kad tie laiptai yra nedidelė pastato architektūros dalis, tačiau tai yra funkciškai svarbiausi pastato elementai. O prie Neries stovintis „Prisma“ prekybos centras savo lankytojus pasitinka per įėjimo angas – bangeles. Šiuo metu kitoje gatvės pusėje statomas A.Kančo studijos biurų pastatas taip pat žada turėti bangų motyvą. Jeigu Neryje nėra bangų, tai architektai pasirūpins, kad jų bent jau netrūktų ant kranto.
Kai architektūrinis kontekstas primena šių dienų Donbasą, tenka ieškoti originalių architektūrinių sprendimų.
Kaune yra ir pora pastatų-objektų, o tai visada reiškia humorą. Vienas jų, visiems puikiai žinomas pastatas-pinigas – Rimo Adomaičio projektuotas ir 2008 metais pastatytas verslo centras „1000“, kurio fasadas tiesiogiai atkartoja senąjį 1000 litų banknotą. Kitas toks objektas yra pastatas-duonos kepalas – Audrio Karaliaus sumanyta ir 2013 metais pirkėjus pasitikusi „Gardėsio“ kepyklos parduotuvėlė Raudondvario plente.
Šiedu objektai flirtuoja su postmodernizmu ir kai kam gali atrodyti lyg nužengę iš šio laikotarpio – vieni žymiausių postmodernizmo stiliaus pastatų yra krepšio formos „Longaberger“ kompanijos būstinė Ohajuje, romėniškos kolonos formos Kengo Kuma projektuotas „M2“ pardavimų pastatas Tokijuje ar Roberto Venturi ir Denise Scott Brown išgarsintas anties formos pastatas Niujorke, kuris tapo tikru tokių pastatų etalonu.
„Gardėsio“ parduotuvėlės atveju, toks pastato kaip duonos kepalo pasirinkimas yra laiku ir vietoje, nes baisiame Raudondvario plento kontekste yra itin sudėtinga, o gal ir neįmanoma sukurti gerą įprastos architektūros pastatą. Kai architektūrinis kontekstas primena šių dienų Donbasą, tenka ieškoti originalių architektūrinių sprendimų.
Jeigu kalbame apie humorą architektūroje – pirmiausia į galvą šauna postmodernizmas, tai ekscentriškas stilius, išpopuliarėjęs prieš 30–40 metų. Postmodernizme humoro jausmą dažniausiai sukurdavo istorinių ir konteksto elementų maišymas. Tokio stiliaus pastatai dabar nėra mėgstami nei Lietuvoje, nei kitur pasaulyje. Net ir patys architektai dažnai pašaipiai žiūri į šio stiliaus architektūrą.
Humoras turi chuliganizmo, išsišokimo bruožų – o tai yra Kaunui priskiriami stereotipai. Galbūt todėl architektūra su humoro elementais atrodo tinkama šiam miestui.
Tad kodėl geriausi naujų pastatų Kaune bruožai siejasi būtent su niekieno nemėgstamu postmodernizmu? Tai galima paaiškinti bandant suprasti architektūros stilių gyvavimo laikotarpius. Įprasta manyti, kad architektūros stiliai turi griežtai apibrėžtus gyvavimo metus, pavyzdžiui, kad barokas gyvavo XVII–XVIII amžiuje, kai jį pakeitė neoklasicizmas. Tačiau iš tikrųjų visi stiliai gyvuoja lygiagrečiai kartu ir niekada nesibaigia. Šiuolaikinė architektūra tampa visų buvusių stilių interpretacija, tai yra viena iš priežasčių, kodėl šiuo metu nėra jokio aiškaus ir ryškaus dominuojančio architektūros stiliaus. Todėl tai, kad kai kurie architektai Kaune po truputį atsigręžia į postmodernizmą ir jame randa įdomių elementų, neturėtų būti nė kiek keista.
Humoras turi chuliganizmo, išsišokimo bruožų – o tai yra Kaunui priskiriami stereotipai. Galbūt todėl architektūra su humoro elementais atrodo tinkama šiam miestui ir jos norėtųsi daugiau. Tačiau su humoru toji riba visad yra labai pavojinga – humoras gali staigiai tapti kitokiu, tinkančiu tik „Juokis“ festivaliui, bet kol kas kauniečių architektų architektūros humoro jausmas džiugina.
