Tarpukariu pastatyti pastatai, architektūros istorikės Marijos Drėmaitės taikliai įvardyti „optimizmo architektūra“, atspindi tuomet vyravusias nuotaikas. Šiuos visuotinius procesus buvo galima matyti ir Kudirkos Naumiestyje, ypač XX a. 4-ajame dešimtmetyje.
„Siekėme pažvelgti, kaip skirtingos idėjos, skirtingi veikėjai ir jų iniciatyvos realizavosi tokioje, sakykime, periferijoje kaip Naumiestis. Paroda atskleis, kaip puikiai šis pasienio miestelis atliepia kontekstą to, kas vyko kitur Lietuvoje. Čia per architektūrą ir tam tikrus simbolius galima pamatyti didžiuosius procesus“, – pasakoja parodą kuravęs Lietuvos nacionalinio muziejaus edukatorius Aurimas Kanapkis.
Miestelis yra įsikūręs buvusios Vokietijos imperijos pasienyje, taigi šioje vietoje kelis šimtus metų vykę ryškūs kultūriniai mainai atsispindėjo ne tik socialinėje ar ekonominėje srityse, bet ir architektūroje. Lūžio tašku tapo tarpukario Lietuvos architektūros mokykla. Pasitelkiant modernias architektūros formas, lietuvių inteligentų iniciatyva Kudirkos Naumiestyje siekta konstruoti jau tautinį pasakojimą, vyko tautiško stiliaus paieškos.
Išraiškingiausi pastatai
Didieji pokyčiai Kudirkos Naumiestyje prasidėjo nuo Vinco Kudirkos pradžios mokyklos. Ji tapo ryškiu Kudirkos Naumiesčio urbanistiniu akcentu, ženklinusiu naują architektūros kryptį – modernizmą.
„1932-aisiais, kai mokykla buvo pastatyta, tai buvo vienas moderniausių statinių Suvalkijoje. Įdomu, kad mokyklos pastato kelias nuo pirmųjų brėžinių iki pabaigtuvių perėjo ženklią vizualinę transformaciją. Mokyklą planuota statyti mūrinę, kas jau buvo modernu, tačiau pirminių brėžinių pastato architektūrinės detalės dar rodo reprezentaciniams pastatams taikytą tradicinę istoristinę stilistiką. Vėliau brėžiniuose jau galima pastebėti modernizmo architektūrai būdingas švarias, griežtas formas“, – pasakoja A. Kanapkis.
Mokyklos architektūroje atsispindi būdingi to laikotarpio bruožai: tautinę simboliką reprezentuoja Vytis frontone, viduje – Tautiškos giesmės žodžiai, ant sienų nutapytos tulpės. Vidinės patalpos pritaikytos dvejopai paskirčiai – salė su įtaisyta slankiojamąja pertvara gali būti naudojama ir pamokoms, ir renginiams bei sportui.
„Mokykloje buvo nemažai pažangių tuo laikotarpiu įrenginių: centrinis šildymas, vandentiekis, kanalizacija ir vietinė nuotekų valymo sistema. Tuo tikslu bene pirmą kartą panaudoti nusėsdinimo šuliniai. Per mokyklos atidarymo šventę inžinierius, projektavęs sistemą, norėdamas parodyti, kaip gerai išvalomos į upę išleidžiamos mokyklos nuotekos, dalyvavusiam švietimo ministrui ir kitiems iškilmių dalyviams sėmė iš galutinio nusėsdinimo šulinio, gėrė pats ir siūlė kitiems pabandyti...“, – atskleidžia A. Kanapkis.
Kitas svarbus modernizmo architektūros akcentas – apie 1938 m. pastatytas mūrinis vokiečių mokytojų Artūro ir Lidijos Gelmboldų namas, savo formomis prilygstantis Kauno Žaliakalnio viloms.
„Tai buvo pats moderniausias gyvenamasis namas Kudirkos Naumiestyje – erdvus, šviesus, patogiai suplanuotas. Pirmame jo aukšte veikė vaistinė ir laboratorija, o antrame gyveno mokytojai Gelmboldai. Antrame aukšte prie virtuvės buvo ir specialiai suprojektuotas kambarėlis tarnaitei“, – sako A. Kanapkis.
Išlikę 4-ojo dešimtmečio pastatai Kudirkos Naumiestyje ne tik turi savo istoriją, bet ir liudija didelius pasikeitimus to meto visuomenėje. Modernėjo ne tik architektūra, bet ir žmonių gyvenimas. Modernumą puikiai atspindi tokie elementai kaip mūras, gelžbetonis ir elektra.
Anot kuratoriaus, modernumą papildo gelžbetoninis tiltas per Šešupę: jo turėklų kompozicijoje galima pastebėti ir bandymus kurti tautišką stilių tulpių motyvais. Užtvenkus Šešupę, Naumiesčiui ir apylinkėms buvo pradėta stabiliai tiekti elektros energija, todėl miestas tapo ne tik mūriniu, bet ir elektrifikuotu.
Neįgyvendinti projektai: dideli planai, ribotos galimybės
XX a. 4-ame dešimtmetyje Kudirkos Naumiesčiui planuota miestelio vizija atspindėjo to meto modernumo suvokimą – švarus, higieniškas, žalias ir tautiškas miestas. Gatvės buvo apsodinamos medeliais, turgaus aikštėje kuriamos reprezentacinės erdvės, skirtos formuoti ir stiprinti tautiškumą.
Kaip pastebi parodos kuratorius, polėkio būta didelio, tačiau dėl lėšų stokos ne visi planuoti projektai buvo įgyvendinti, o dalis įgyvendintųjų neišliko – buvo sunaikinti Antrojo pasaulinio karo ir sovietmečio.
Svarbiausiu ir be jokios abejonės ryškiausiu modernistiniu pastatu XX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje turėjo tapti Tautos namai. Būtent šis pastatas būtų buvęs ryškiausias funkcinis, ideologinis ir architektūrinis elementas, reprezentuojantis tarpukario kultūros politiką. Tautos namų projekte aiškiai matyti vyravusios architektūros tendencijos – grynos geometrinės formos, ypač saikingas dekoras, paslėptas stogas; visa tai turėjo suteikti pastatui modernią išvaizdą.
„Šie kultūros namai, modernūs ne tik savo išore, bet ir paskirtimi, su kino teatru, viešbučiu, turizmo centru, muziejumi, turėjo tapti atsvara ir reprezentaciniu perlu iš Vokietijos atvykstantiems turistams, įsitikinantiems, kad Lietuva – kultūringas kraštas. Tačiau dėl lėšų stokos ir Antrojo pasaulinio karo šis projektas liko tik eksponuojamuose brėžiniuose“, – atskleidžia A. Kanapkis.
Modernizmas regionuose – (ne)atrastas?
Tyrinėjant modernizmo architektūrą darosi akivaizdu, kad didelė dalis tokių statinių, ypač regionuose, yra netekę savo architektūrinės vertės dėl įvairiais laikotarpiais egzistavusių skirtingų priežasčių. Neįsisąmoninus jų vertės, dažnai jie būdavo perstatomi ar net nugriaunami.
Sovietmečiu juos buvo stengiamasi pritaikyti vis kitokiai, negu originaliai planuota, paskirčiai, pakeisti tūrius, dekorą. Prie to prisidėjo ir Antrasis pasaulinis karas, per kurį nemažai pastatų, ypač pasienyje, nukentėjo dėl bombordavimų ar sprogdinimų. Po karo buvo stengiamasi juos tiesiog atstatyti, dažnai nekreipiant dėmesio į architektūros išsaugojimą, o stengiantis pritaikyti griežtai numatytai komunistinei ideologijai.
„Ne taip seniai praslinkusi euroremontų epocha taip pat paliko pėdsaką. Turbūt mažai kas domėjosi ir greičiausiai nelabai suprato išliekamosios tam tikrų detalių vertės. Tai lėmė, jog kai kurie architektūriniai ar dekoro elementai buvo sunaikinti, paslėpti. Vėlgi, šiuo atveju labiausiai nukentėjo smulkiosios detalės ir langai, kurie suteikia pastatui nemažai charakterio“, – sako A. Kanapkis. Jo manymu, prie to didele dalimi prisidėjo ir Lietuvos ekonominė padėtis, ne visuomet leidusi skirti pakankamai dėmesio bei lėšų, vertusi pirmiausia gelbėti ir tyrinėti tikrai labai aukštos architektūrinės ir meninės vertės objektus.
Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė dr. Rūta Kačkutė, kalbėdama apie parodos aktualumą, atkreipia dėmesį, jog urbanistiniai ir architektūriniai sprendimai pasakoja apie ankstesnių kartų viziją ateičiai: „Regionų miesteliuose išlikę šio laikotarpio pastatai suteikia ypatingo žavesio bendram urbanistiniam paveikslui, jei tik juos mokame skaityti. Jie buvo projektuoti ir statyti su naujos, ilgai gyvuosiančios ir, svarbiausia, modernios valstybės viltimi. Norėtųsi, kad Kaune kilusi susidomėjimo modernizmu banga užlietų ir mažesnius miestelius, taip padėdama bendruomenėms įsisąmoninti bei puoselėti savo unikalumą, plėtoti turizmą ir pristatyti save platesniame Lietuvos kontekste. Parodoje pristatomas Kudirkos Naumiesčio atvejis tą puikiai atskleidžia ir rodo pavyzdį“.
Paroda „Tautiška ir moderniška: modernizmo apraiškos Kudirkos Naumiestyje“ Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) atidaroma 2024 m. birželio 29 dieną.
