Danutės Gambickaitės, Aistės Kisarauskaitės ir Ievos Pleikienės kuruota paroda neslepia nostalgijos laikui, kai laiškai dar buvo rašomi ranka, o klijuojamą pašto ženklą ar voką tekdavo perbraukti liežuviu. Šis popierinės korespondencijos romantizavimas atsiskleidžia eksponuojant gausybę vienas į kitą savo formatu gana panašių atvirlaiškių, mažų piešinukų ir koliažų, telegramų, nuotraukų ar popierinių pokštų. Juos menininkai siuntė kolekcininkams, parodų organizatoriams, draugams ir giminėms užsienyje, galų gale vienas kitam, tikrindami kaip veikia pašto, meno rinkos, politinės ar asmeninių santykių sistemos.
Dalyvių ir eksponatų kiekis daro įspūdį ir liudija, kad Lietuva taip pat turėjo turtingą vadinamojo mail art’o istoriją. Kūrėjai ne tik mokėsi iš pašto meno pradininko, Niujorko susirašinėjimo mokyklos (New York Correspondence School) įkūrėjo Ray’aus Johnsono (palyginimui parodoje – Lino Jablonskio ar Naujosios komunikacijos mokyklos (NKM) projektai), bet ir patys prisidėjo prie šio žanro plėtros tarptautiniame Fluxus kontekste.
Štai Jurgis Mačiūnas kūrė pašto ženklus ir aktyviai organizavo pašto meno akcijas. Tačiau parodoje eksponuojami jo rašyti laiškai mamai patvirtina esminę asmeninės ir meninės komunikacijos skirtį. Dažniausiai atsiribodama nuo intymaus ir konfidencialaus turinio, pastaroji atlieka reprezentacinę, eksperimentinę ar maišto funkciją. Tad svetimų laiškų skaitymas čia – tokios korespondencijos paskirties patvirtinimas.
Vis dėlto, eksponatai skirti ne nuosekliam skaitymui, o akių glostymui. Iš esmės nebelieka svarbi laiško įveikta distancija, jam būdingo ilgesio ir atsakymo laukimo momentai, tekste įkūnytas ir įkalbintas ryšys. Susirašinėjimo ritualas išslaptinamas tam, kad jame dalyvautų ne tik adresatas, bet ir bent jau paštininkas. Tokios taktikos imasi Ričardas Šileika ar Gytis Norvilas, Saulius Paukštys ar kiti menininkai, prašantys net neatplėšti voko.
Retrospektyvi, trumpais blyksniais meninės komunikacijos atvejus tarpukariu pristatanti paroda susitelkia į pašto meno piką – XX a. septintąjį dešimtmetį ir prikimusius šiandieną pasiekusius jos aidus. Atitinkamai į dvi dalis perskelti „Nebaigti reikalai“ iš pirmo žvilgsnio tarp šių dalių turėtų stimuliuoti dialogą. Pirmiausia, apie tai, kaip su laiku pasikeitė pašto institucijos panaudojimo būdai ir funkcijos, kaip pakito pats paštas ir kas šių pokyčių akivaizdoje nutiko komunikacijai – meninei, menininkų, apie meną. Vis dėlto, atrodo, kad NDG vestibiulyje eksponuojami šiandienai atstovaujantys darbai ir laiškai tampa arba nepažiniomis dabarties fosilijomis, arba formaliu 5 salės tęsiniu.
O šioje, 5-ojoje, nebaigtų reikalų su praėjusia paroda erdvėje, kur nebaigtomis perdažyti sienomis iliustruojama nebaigtos komunikacijos koncepcija, eksponatai apgyvendinti įspūdingoje menininko Roberto Narkaus architektūroje. Iš praeities rakandų suręsta buveinė galėtų sėkmingai veikti kaip savarankiška instaliacija. Klaidaus išplanavimo keistenybių kabinetas knibžda po stiklais prikaišiotų laiškų ir atvirukų, kaip kad ir namuose įprasta gautus sveikinimus dar kurį laiką išdžiaustyti ant lentynų, židinių, sekcijų, o vėliau lyg atminties kapinyne palaidoti stalčiuose. Būtent iš jų sukonstruota žiemos sveikinimų eglutė. Reikia pripažinti, kad parodos architektūra išgelbėjo parodą, paversdama ją ne tik įdomia pamatyti, bet ir joje pasiklysti.
Šis ankštas, girgždantis ir iš pažiūros nepatvarus statinys puikiai perteikia stringančios, lėtos ir neprognozuojamos to meto komunikacijos paštu aplinkybes. Jas lyg barikadas turėję apeiti menininkai sukūrė daug atsitiktinių, bet labai pozityvių kūrinių. Vis dėlto, jų skirstymas į temines grupes uždarė parodą į enciklopedinį žanrą, lyg vaikščiotum po trapų išnykusios epistolikos muziejų. Lankytojai supažindinami su skirtingų dailės šakų ir stilių panaudojimu tokiai komunikacijai: lakštinė grafika, koliažas, reljefinis atspaudas (kongrevas), popartas, ekslibris, šilkografija ar fotografija. Susidaro įspūdis, kad iš išorės kone kiekvienam eksponatui protokoliškai priskirta meninė vertė turi pateisinti jo atsiradimą šioje parodoje.
Jei dėl sovietmečiui ir pirmiems nepriklausomybės metams atstovaujančių kūrinių atrankos abejonių nekyla, šiuolaikinėms su paštu susijusioms meninėms praktikoms skiriama kur kas mažiau dėmesio. Susidaro įspūdis, kad parodos kuratorėms nedrąsu peržengti ne tik elektroninio susirašinėjimo ribą, bet ir svarstyti apie šią temą konceptualiai, ne vien pagal tiesioginius raktažodžius.
Šią dabarties mašinų rašomų laiškų stoką parodoje bandoma išlyginti Mindaugo Gapševičiaus projektu „Mailia“. Autorius pristato 200 egzempliorių tiražu išleistą knygą kietais viršeliais, į kurią perkelia atviro kodo programinės įrangos sugeneruotus atsakymus į asmeninius elektroninius laiškus. Vis dėlto, ankstyvųjų 2000-ųjų estetiką primenantis darbas mimikriškai susilieja su šalia eksponuojamais laiškais.
Į knygos pavidalą persikūnija ir Aurelijos Maknytės perspausdinti sendaikčių turguje įsigyti moters laiškai savo dukrai. Savotiškai nukerėjusi asmeninius susirašinėjimus, menininkė laiškus paverčia perfiltruotais laiko liudijimais. Tuo tarpu įtaigus Vitalijaus Strigunkovo projektas „Pakaitalas“ tokį sluoksniuotą ir etapinį elektroninio susirašinėjimo procesą transformuoja į scenarijų, o gal net libretą trims aktoriams ir vaizdo kamerai. Kristinos Inčiūraitės videodarbas „Susitikimas“ – jautrus geopoetikos pavyzdys, kalbantis apie kamufliažinę korespondencijos galią persirengti, o konkrečią vietą sugriebti kaip vaizdą ir tekstą.
Visi šie darbai parodoje veikia prislopintu iliustraciniu režimu ir atrodo kaip netyčia prie parodos laiško prisegti priedai. Per sunkūs, per dideli, o gal net per rimti, palyginus su spalvotais ir šmaikščiais, rašytais tuomet, kai dar nekamavo kasdienine prievole virtusio susirašinėjimo procedūros. Nuolatinio dalyvavimo ir produktyvumo iliuziją kuriantis šiuolaikinis komunikacinis kapitalizmas tikrai kur kas mažiau romantiškas. Vis dėlto, reikėtų tikėti, kad ši būklė žada kitų įdomių komunikacinius klausimus tyrinėjančių parodų, net jei ši atrodo nebaigta.
Nors parodoje šio eksponato nebuvo, norisi prisiminti 1997 m. išleistą Jono Meko knygą „Laiškai iš niekur“. Paskutinis jos skyrius pavadintas „Neužbaigtų laiškų fragmentai“, o 16-ame šio skyriaus laiške Mekas rašo: „Mano laiškai atėjo iš niekur ir nueis į niekur. Bet mano gyvenimo sekundės eina tik-tik-tik, o darbams nėra galo. <...> mes dirbam, kad turėtumėm pinigų nusipirkti naują televizijos aparatą ar kompiuterį ar automobilį. Tai yra didelis skirtumas... Mes esam paskenduoliai, paskendę savo praktiškame gyvenime... O vabalėliai ir muselės gieda ir zirzia gamtos ir Dievo grožį ir stebuklą.“
Ši paprasta ir banali tiesa ima atrodyti dar aktualesnė laikais, kai laiškų rašymas ir atsakymas į juos virto darbu.
