Nuo pat atsidarymo MO muziejus rimtai ėmėsi užduočių populiarinti meną ir edukuoti. „Atspirties taške“ irgi bandoma organiškai integruoti ir įdomiai pateikti informaciją per interaktyvius objektus ir išsamius atskirų kūrinių aprašus.
Tačiau bendras parodos sumanymas toks „apie nieką“, kad kyla įtarimas, jog jis atsirado post factum, kai nebebuvo kur dingti, o kokybiškų minčių nebekilo. O gal taip siekiama „neužgožti kūrinių“? Kuratoriai kartais taip elgiasi – visiškai susilieja su siena, kad menininkų darbai skleistųsi vien savo pačių šviesoje. Tai kilni, bet visgi perteklinė ambicija – gerai atliktas kuratoriaus darbas pats moka slėptis ir jo nereikia dirbtinai „kuklinti“.
Nuobodulys kyla ne iš blogai pasirinktos krypties – bandymo apjungti geografiją ir mintį, keliauti ir po darbus, ir po menininkų galvas. Tiesiog yra gana daug būdų tokią kelionę pravesti įdomiai. Yra daug sodrių teorijų, kalbančių apie fizinius ir minties peizažus. O jei teorijos neįdomios, tai pasaulis pilnas visko – eilėraščių, istorijų, spalvotų kojinių, dūkstančių vaikų ir kitų įdomių dalykų, kurie suteiktų ir skonio, ir svorio nuo prasmės išsisukinėjantiems žodžių junginiams. Neaprėpiamas „Atspirties taško“ formalumas nuskriaudžia joje surinktus kūrinius, kurių daugelio grožis ir jėga atsiskleidžia tik per konkrečias jungtis su realybe ir drąsius žaismus su istorijomis.
Pavyzdys gali būti biznio ir visokiausių grybų guru Andrejus Polukordas, pastaruoju metu ypač mėgstamas vietinių kuratorių, kritikų ir visų kitų, kuriuos prajuokina. Parodoje jis eksponuoja gulintį medį, patį tikriausią ŠLAGBAUMĄ („Schlagbäume“, 2019 m.). Nors kūrinio apraše užsimenama apie ekologijos diskursus ir biurokratijos kritiką, tai tik smulkus šriftas bendroje drungmėje – o kam iš mūsų nėra kilęs noras po paskutinio naujadaro užversti pušį ant kalbininko? Galimai stiprus darbas nukrenta tyliai kaip tas medis iš filosofinės problemos – ar įvyko BUM, jei aplinkui nebuvo nieko, kas jį girdėtų?
Jurgos Barilaitės kūryba gali būti vertinama įvairiai, tačiau jos jėga – nepaneigiama. Tai kuria videoperformanso „Taškas“ (2014 m.) paradoksą: tam tikroms (neretai – tragiškoms) kūrėjų figūroms neįmanoma išnykti net norint, netgi visiškai susitraukiant ir varžantis su visatos greičiu. Tačiau darbo aprašas lieka prie faktų ir fizikos – taško ribose.
Vytauto Viržbicko darbas „Pora gurkšnių“ (2018 m.) turi tirštą istoriją, aprėpia daug skausmo teritorijų ir ilgesingų vietovių. Jo pozicija – tikrai arčiau prapulties negu atspirties. Netgi iš pažiūros labai techniškas Geistės Marijos Kinčinaitytės projektas „Tu priklausai man“ (2014 m.), sugretinantis Žemės ir Marso peizažus, nusipelnė stipresnės interpretacijos nei vien naivaus „kosmoso“ ilgesio. Nes vieno idealaus vaizduotės „kosmoso“ seniai nebėra – tik mūsų bandymai nurengti ženklus ir problemas nuo pasaulio, kuriame nuolatos tenka manevruoti tarp vietovardžių, situacijų ir kolonizavimo planų.
Kiekvieną kūrinį papildo parodos erdvėse pabirę raudoni „dizaino objektai“, su kuriais galima įvairiai liestis ir išgirsti menininkų pasisakymus apie kūrinių „atspirties taškus“. Tai smagūs ekspoziciniai žaislai: indai, rankenėlės, suktukai, plytos. Jų ryškumas gali atrodyti blaškantis ir keistas „Atspirties taško“ idėjiniame pilkume, bet būtent todėl jie pasiteisina kaip būdai grąžinti autentiškumą ir žaismą į kūrinių patyrimą, kaip galimybė žaismingai užadyti koncepcijos skyles.
Parodos „apie nieką“ tikrai nėra didžiausia katastrofa, kuri gali ištikti pasaulį. Gerų kūrinių ir interaktyvumo užtektų norint atleisti „Atspirties taškui“ už idėjinį miglotumą. Bet aš manau, kad dar ganėtinai naujame muziejuje prastas tonas informaciją supaprastinti iki tokio sausumo, kuris sufleruoja, kad žiūrovas laikomas kvailu. O už jo ribų kasdien pasakoma tiek tuščių, nykių ir bereikšmių dalykų, kad bent jau kultūros ir laisvalaikio erdvėse turėtume būti šiek tiek sumanesni. Net jei patys nieko negalime pasakyti, bent raskime, kaip palikti plyšį smalsumui – kitaip būsime ne vieni, strigę amžiname nebūties taške.
