Bet greitai tampa akivaizdu, kad galerijoje eksponuojami du labai techniški, netgi anatomiški projektai. Trimakas siūlo istorijas su akimis, Bumšteinui ir Bertuliui rūpi ausies kriauklė bei kaip aukšti garsai rezonuoja per kietą kaukolę (apie tai pasakoja nuostabus prodiuserio, kuratoriaus ir teoretiko Michalio Liberos parodos tekstas). Išoriniai kontekstai yra tie, kuriuose atsiduria pasaulį išgyvenantis kūnas. Kai kurie iš jų turi konkrečias vietas ir pavadinimus – kaip savo kolekciją ir istoriją garso menininkams paskolinanti Vilniaus įrašų studija – kai kurie yra patirtiniai ir aprėpiami tik chemijos pėdsakuose.
Abi parodos susikalba, bet ne kaip draugai, o kaip gretimos laboratorijos. Kiekvienoje vyksta ir tyrimo, ir žinių gamybos procesai, pasibaigiantys ne duomenimis, o kūriniais: spalvų bandymais, grojančia spirale, toną keičiančiomis knygomis. Laboratorijos naudojasi savo, o ne kitų įrankiais. Trimakas ieško pėdsakų, pildo chemines reakcijas. Bumšteinas ir Bertulis bando atkurti istoriją ir suteikti jai naują pavidalą laike bei garse, giliausiose ausies kreivėse. Ir viena, ir kita ekspozicija, turi tam tikrų „gintarėlių“ specialistams: Trimako technikos, garso sistemos specifika, techninės detalės „kaip-tu-tai-padarei“. Kaip ir stebint bet kokį bandymą, esmę supras tie, kurie yra arčiausiai tiriamos medžiagos ir disciplinos. O žiūrovui leidžiama pasilikti su proceso fabula.
Bet apie fabulą ne taip įdomu galvoti, kaip apie autonomiją. Apie tai, kaip istorijos, garsai ir cheminės reakcijos nugyvena savo gyvenimą, kai į juos nežiūrime. Kaip savaime skambantys, kintantys, rezonuojantys kūriniai ir net niekam nestebint vykstantys tyrimai atspindi pačios visuomenės idealizuotą potencialą: gebėjimą nuolat savaimingai stiebtis ir būti įsipainiojus į kūrybinius procesus.
Tačiau už viso to juk slypi ranka. Vienas iš blogiausių idealizavimo pavojų yra tai, kaip lengvai iš filmo ištrinamas režisierius, kaip lengvai sunaikinamas pats faktas, kad kažkas, sukūręs šią darniai veikiančią sistemą, pradeda nebeegzistuoti kaip jos veikėjas, ir todėl gali ištirpti nebe kaip autorius, kuris, paleidęs savo kūrinius, miršta, o kaip galią spinduliuojantis dievas.
Pavyzdžiui – kamera gal ir žino, kad ji nukreipta į nuogą miestą, ir apie tai galima kalbėti bei rašyti labai daug. Bet ji vis tiek yra ten, kur ją pastatė fotografas. Nors Gintauto Trimako kūryba teoriškai pozicionuojama kaip tam tikrų sudvasinimų, meditacijų praktika, joje ypatingai daug inžinerijos, net jei rezultatą apibrėžia momentinės reakcijos. Kūrėjo situacija ne tiek ezoterinė, kiek pragmatiška, išnaudojanti aplinkos ir gyvenimo aplinkybes kito pasaulio paieškai. Matydami kitą pasaulį, galime pasijausti kaip jame auganti žolė, kurios niekas nekontroliuoja. Tačiau toks pasidavimas demiurgiškai akiai irgi veda į autonomijos priešingybę – heteronomišką būvį, kuriame sprendimo ir kūrybos galia nutekinama aukštesnei struktūrai, didesnei galiai. Kodėl gi ir ne menininko figūrai, žadančiai tankesnį ir mistiškesnį kontekstą mūsų patirtiniams kūnams.
Arturo Bumšteino ir Gičio Bertulio parodos situacija horizontalesnė, gal dėl to, kad susukta spiralėmis – žmogiško klausos aparato, matematikos, istorijos. Visa kompozicija – ne tiek kūrybos, kiek radybų reikalas, darbas su tuo, ką pasaulis jau sukūrė. Čia nebandoma vaidinti, kad veikėjas išsitrina. Visur, kur pasižiūri, matomi sprendimų pėdsakai (kur padėti garsą? Kaip sujungti kanalai? Nudažykime skulptūrą), ir net įrašo siela vis tiek yra kažkieno brėžiamas portretas.
Garsas yra dovana juslėms, bet jo patyrimas ne sensualus, o kruopščiai atmatuotas. Garso mene tai – nieko naujo, čia visos pažįstamos gamos yra plytos ir drobės, o įspūdis patiriamas atsisakant lūkesčių. Akustiką užtikrinančios konstrukcijos kopija kaip prespapjė prispaudžia pagrindinį šios laboratorijos principą: „kai garsą susiurbia kieta medžiaga, jis virsta kažkuo, kas gali nukristi, turinčiu svorį, ir pavaldžiu gravitacijai“, ir tas darbas, kurį stebime, yra šaltakraujis efemerikos materializavimas. Dėl to tai tokia keista patirtis mūsų, visgi, minkštiems kūnams – esu girdėjusi, kad koncertuose vargstantys garsistai publiką pavadiną „skudurais“. Jie sugeria truputį triukšmo, bet patys net nežino, kad tai daro.
Po kiekviena magine, pasakiška praktika, slepiasi griežta taisyklių ir procesų struktūra. Vienas iš kylančių klausimų gali būti: kaip yra matomi menininkai? Įspūdžių valdovai, bohemos agentai, konstruotojai, išmanūs strategai, gebantys pagal vidines schemas sukurti kalbančius daiktus. Jų nėrimas į reiškinių esmę yra ne šiaip fenomenologinė poetika, o, pirmiausia, išsamus techninis savos srities tyrimas, apimantis kur kas daugiau, nei vieno darbo ar projekto formatą.
Ir tai taip pat neturi nieko bendra su šventuoju amatininkiškumu, kuriam būdingi sąmoningai naivūs ir kuklūs procesai. Kūrybos pasaulyje - daug valdymo, daug kontrolės ir mainų. Tačiau rezultatas gali būti toks pats gražus, kaip kelionė laiku arba po savo ausį.
