Profesorius Jamesas E. Youngas dalyvavo renkant ir statant memorialą Nužudytiems Europos žydams Berlyne (2005) ir Pasaulio prekybos centro (rugsėjo 11-osios) memorialą Niujorke (2011). Jis yra pamatinių studijų apie įamžinimo tradicijos kaitą po Antrojo pasaulinio karo kuratorius ir daugelio kitų paminklų projektų visuose žemynuose konsultantas. Profesorių kalbino 11-osios Kauno bienalės žodinės programos kuratorė Rasa Antanavičiūtė.
– Lankydamasis Lietuvoje 2017 m. rugsėjį 11-osios Kauno bienalės kvietimu jūs susipažinote su penkiais žiuri išrinktais Lukiškių aikštės memorialo projektais. Tuo metu ŠMC koordinuojamas konkursas dar nebuvo pasibaigęs, visuomenės balsavimas net neprasidėjęs. Jūs taip pat apžiūrėjote jau beveik baigtą rekonstruoti aikštę. Kokį susidarėte įspūdį?
– Apžiūrėjus penkis finalininkų darbus ir beveik užbaigtą aikštę buvo aišku, kad man dar reikia daug sužinoti apie Lietuvos kultūrą, politiką ir estetikos supratimą. Taip pat susidariau įspūdį, kad Lukiškių memorialo sprendimo priėmimo procesas organizatoriams atrodė mažiau svarbus nei konkurso rezultatas. O tai nėra gerai, nes ši nuostata eliminuoja arba apeina svarbų memorialo kūrimo etapą, kuriam reikalingas laikas ir kurio metu vyksta visuomenės, organizatorių bei menininkų/architektų pasikeitimas nuomonėmis. Apžiūrint pačią aikštę mane pribloškė statybos rangovų įsitikinimas, kad jų darbas yra tiesiog paruošti vietą žirgo skulptūrai, neturint net minties apie kitokį projektą. Tarsi konkursas būtų visiškai nesvarbus arba tarsi konkurso laimėtojas būtų iš anksto užsakovų numatytas.
– Kaip žinote, Lukiškių memorialo rinkimo metodika numatė, kad 50 procentų sprendimo priklauso nuo visuomenės, o 50 procentų nuo vertinimo komisijos balsavimo rezultatų. Ką manote apie tokią metodiką? Ar esate susidūręs su tokiu ar panašiu rinkimo metodu kur nors kitur?
– Kad ir kokių gerų ketinimų vedini organizatoriai pasirinko tokį metodą, kad ir kaip demokratiškai jis atrodytų, jis neišvengiamai veda prie konfliktinės „žmonių“ ir „ekspertų komisijos“ priešstatos. Tikriausiai dėl šios priežasties niekur nesu susidūręs su tokia rinkimo metodika. Tų sėkmingai dirbusių vertinimo komisijų, kuriose dalyvavau – memorialo nužudytiems Europos žydams Berlyne ir Rugsėjo 11-osios memorialo Niujorke – nariai sutiko dalyvauti procese tik su sąlyga, kad organizatoriai garantuos, jog koks bebūtų mūsų pasirinkimas (net jei mes nepasirinktume nieko), jis būtų pripažintas laimėjusiu. Mainais mes įsipareigojome, kad rinksime tik tokį projektą, kurį galėsime 100 procentų palaikyti ir, pateiksime visiškai įtikinantį savo sprendimo pagrindimą. Tai didelė atsakomybė ir pasitikėjimo aktas tiek organizatoriams, tiek vertinimo komisijai.
– Jei sprendimą priima vertinimo komisija, kaip užtikrinamas skirtingų visuomenės grupių ir politikų palaikymas? Ar įmanoma patenkinti visų poreikius statant nacionalinius memorialus? Ar gali tas pats memorialas „kalbėti“ tiek konservatyvių, tiek avangardinių pažiūrų piliečiams?
– Dideliuose nacionaliniuose projektuose, kuriuose dalyvavau (Bostone, Osle, Berlyne, Niujorke), ir tuose, kuriuos atidžiai sekiau (Vašingtono Vietnamo memorialas), vertinimo komisijos narius skyrė valdžios institucijos ir profesinės organizacijos, atsižvelgdamos į itin patyrusių konkursų organizavimo komandų rekomendacijas. Paprastai siekiama rasti tokius vertintojus, kurie užtikrintų, jog sprendimą priimanti komisija turi neginčijamą kompetenciją ir maksimalų autoritetą. Šis autoritetas grindžiamas profesine komisijos narių kvalifikacija ir jiems įteikiama aiškiai ir glaustai išdėstyta užduotimi. Ne komisijos darbas yra eiti ir ieškoti skirtingų visuomenės grupių ir politikų „paramos“, nes faktas, kad jie buvo paskirti, savaime liudija, kad juos įgaliojusieji visiškai jais pasitiki.
Tiesa, kad skirtingų suinteresuotų grupių atstovai (pvz., politikai, aukų šeimos ar patys nukentėjusieji) turi labai skirtingą estetinį skonį, poreikius ir lūkesčius. Tačiau memorialo kūrimo procese šias problemas reikia aptarti ir išspręsti PRIEŠ sudarant vertinimo komisiją, nes jos nariai turi žinoti savo užduotį ir suprasti, ko iš jų tikimasi, prieš sutikdami dalyvauti žiuri.
Statant nacionalinius memorialus ne visada įmanoma patenkinti visų poreikius, ypač didelėse, heterogeniškose visuomenėse. Lietuvos atveju, nors gyventojai yra gana homogeniški religijos, kalbos ir etniniu požiūriu, su amžiumi susijusios kultūrinės patirtys yra skirtingos, nes pusė gyventojų gimė ir užaugo sovietinėje Lietuvoje, o kita pusė – pro-vakarietiškoje, demokratiškesnėje ir liberalesnėje visuomenėje. Išspręsti šį kartų kultūros konfliktą gali būti sunku, nes kartų kaita niekada nebuvo lengvas procesas. Rasti memorialo formą, kuri patiktų tiek jaunai, inovatyviai kartai, pratusiai prie radikaliai šiuolaikinio meno, tiek tradiciškesnei kartai, pratusiai prie sovietinio monumentalizmo ir autoritarinių statulų, nebus paprasta. Tačiau tai tikrai įmanoma, jei visos suinteresuotos pusės susitaria pasitikėti rinkimų metodu, gerbti jo rezultatus ir yra pasirengę suprasti ir paaiškinti, kodėl šiuo konkrečiu metu šiai konkrečiai tautai šis konkretus nacionalinis memorialas tinka arba netinka, nes taip irgi gali nutikti.
– Jūs sekėte Lukiškių aikštės konkurso eigą ir sveikinote vertinimo komisijos pasirinkimą įgyvendinti Andriaus Labašausko projektą. Kokias matote stipriąsias šio projekto puses?
– Manau, kad iš penkių finalininkų šis projektas turi daugiausia potencialo tapti memorialu nacionalinėje aikštėje. Esu susipažinęs tik su trumpu aiškinamuoju tekstu ir pasiūlymo eskizais, neskaičiau lietuviškai publikuotų atsiliepimų (nei už, nei prieš), bet man patinka menininko pasirinkta minimalistinė, gana neapibrėžta estetika.
Paliekant erdvę iš esmės „laisvą ir atvirą“, švelniai apželdintais, lengvai vingiuojančiais takeliais kuriama vieta žmonėms ir tam, ką autorius vadina „gyvais procesais“; tai yra aikštėje gali vykti paprastas gyvenimas, tačiau joje taip pat yra erdvės nacionalinei refleksijai ir memorialo apmąstymui, o tai turėtų patenkinti skirtingas visuomenės grupes, kurioms ši „nacionalinė aikštė“ ir yra skirta. Subtili landšafto užuomina į pilies kalną, piliakalnį ar įtvirtinimą, mano galva, yra daug priimtinesnė nei tiesioginė senojo herbo replika ar supiltas viso dydžio pilies kalnas ar piliakalnis. Labašausko siena pertraukia švelniai banguojantį peizažą, tarsi nerūpestingą šio naujo skvero bangavimą staiga pertrauktų iškylanti atmintis, primenanti apie kelią, kurį Lietuva turėjo nueiti, kad atsidurtų čia, šiandienoje.
Nupjautos kalvelės skulptūrinis reljefas gali būti perskaitomas ir kaip „įsikišimas“ į landšaftą, ir kaip tam tikras randas peizaže, tačiau dėl savo specifinės trijų dalių plokštumos jis yra priešingybė Maya‘os Lin tarsi peiliu išpjautam plyšiui žemėje, įgyvendintam kaip Vietnamo veteranų memorialas Vašingtone. Maya Lin savo memorialo nelaikė „siena“. Jai tai buvo negyjanti žaizda žemėje. O Labašauskas aiškiai mato savo kūrinį kaip „memorialinę sieną“ su labai aiškiomis istorinėmis nuorodomis į medžius ir mišką.
Nemanau, kad Labašausko projektas yra Maya‘os Lin projekto „replika“ daugiau nei Maya‘os Lin projektas yra Edwino Luytenso juodos, trikampės sienos memoriale Dingusiems be žinios Somos mūšyje Thievpale, Prancūzijoje, „replika“. Abu minėti menininkai, kaip ir ištisa Europos ir JAV menininkų karta, o dabar ir šis Lietuvos menininkas, kuria memorialus, kurie išreiškia pagarbą ir netekčiai, ir paguodai, ir žaizdoms, ir jų gydymui per įamžinimą.
– O kaip Vytis? Kodėl manote, kad nebūtų prasminga statyti aikštėje Lietuvos herbą vaizduojantį raitelį ant žirgo?
– Manau, kad būtų tikrai blogai statyti šioje aikštėje vien tik milžinišką raitelio repliką ir paversti ją centriniu aikštės objektu, tokiu, kokia kadaise buvo Lenino skulptūra. Šitaip pakeistumėte monolitinę leninizmo idėją monolitine, net jei ir istorine, Lietuvos emblema.
Atsižvelgiant į poreikius, galima šioje didelėje aikštėje rasti vietos ir žmogiško mastelio (tikrai ne monumentaliai) raitelio ant žirgo replikai. Ji turėtų atsirasti ne centrinėje aikštės dalyje, tiesiog ant žemės (be pjedestalo), galėtų net būti skirta vaikams liesti ar užsilipti. Greta turėtų būti trumpai surašyta šio ženklo istorija ir jo, kaip valstybės herbo, raida nuo XIV amžiaus iki šių dienų. Tai turėtų būti istorinis ir žaismingas objektas, ne stabas.
Siūlau tai jokiu būdu ne kaip kompromisą, o kaip tikslingą istorinį ženklą vienoje aikštės pusėje, iš kurios lankytojai galėtų eiti prie Labašausko memorialinės sienos kitoje aikštės pusėje, galvodami apie laiko ir erdvės atstumą tarp šių dviejų memorialinių objektų ir apie tautos kelionę iš tolimos istorinės praeities į šiandieną.
– Kalbėdamas apie įamžinimo projektus jūs dažnai naudojate posakį „atminties darbas“. Kaip jūs jį suprantate? Kas tai yra ir kaip jis vyksta?
– Visa tai, ką mes čia dabar darome – šis aiškinimasis kaip, kodėl ir ką prisiminti – ir yra tai, ką vadinu „atminties darbu“. Ir, kaip matote, kiekvienas šio proceso etapas yra tikrai labai sunkus darbas! Apskritai, šiuo terminu bandau pabrėžti įamžinimą kaip procesą, nuolatinį ir nesibaigiantį, o ne kaip fiksuotą galutinį rezultatą. Tokiu būdu pabrėžiamas darbas su atmintimi, o ne kuris nors vienas atminties „kūrinys“.
– Pastaraisiais dešimtmečiais vis dažniau pripažįstama, kad atmintis ir jos įamžinimo formos nėra pastovios, jos nuolat kinta. Kaip tokiomis sąlygomis įmanoma sukurti „amžiną“ nacionalinį memorialą?
– Kaip galima nuspėti iš to, ką jau pasakiau, aš nemanau, kad įmanoma pastatyti „amžiną“ memorialą būtent dėl to, kad „atmintis ir jos įamžinimo formos nėra pastovios“, kaip jūs ir sakote. Tiek atmintis, tiek jos formos neišvengiamai vystosi, gyvena realiuoju laiku ir keičiasi laikui bėgant, lygiai kaip viskas, ką mes, žmonės, sukuriame. Mes gaiviname atmintį nuolat ją „perkratydami“, o ne nustodami apie ją galvoti.
Kaip sako vienas iš Pirkei Avot (žydų įstatymų rinkinio „Tėvų pamokymai“) tekstų: „Tau nebūtina pabaigti darbo, bet negali liautis jo dirbęs.“ (2:21)
