Prieš 50 metų, 1972 m. gegužės 14 d., Kaune susideginęs Romas Kalanta tapo pasipriešinimo sovietinei santvarkai simboliu ir pranašu. Dešimtmetis po jo žūties Lietuvoje pažymėjo bręstančią tautinę savimonę ir laisvės siekius, į kuriuos valdžia savo ruožtu atsakė griežtėjančiais suvaržymais ir visuotine kontrole.
Su šia įtampa visuomeniniame bei kultūriniame gyvenime sutapo intensyvus ir labai produktyvus dailininko Vaidoto Žuko (gim. 1956) kūrybos laikotarpis – 1975–1983 metai.
Nedalyvaudamas viešajame parodiniame gyvenime, menininkas išsaugojo kūrybinę laisvę.
Po pašalinimo iš tuometinio LSSR dailės instituto 1979-aisiais, Vaidotui Žukui dešimtmetį buvo drausta eksponuoti kūrinius oficialiose erdvėse, tačiau autorius ir toliau demonstratyviai nešdavo darbus pristatyti parodų komisijoms, o atmestus parsinešdavo atgal.
Nepaisydamas sisteminio ignoravimo, tapytojas kūrė daug ir kitaip. Ankstyvieji jo paveikslai išsiskyrė tuometinės dailės kontekste, juos iki šiol palydi liudijimai: „tada taip niekas netapė“.
Nedalyvaudamas viešajame parodiniame gyvenime, menininkas išsaugojo kūrybinę laisvę. Jo pozicija buvo bekompromisė, o kūryba, nepaklususi anuometiniams formos ir turinio reikalavimams, išreiškė autentiškas autoriaus aspiracijas ir reakcijas į laikotarpio atmosferą.
V. Žuko kūriniuose susipina Vakarų senosios ir moderniosios dailės citatos, literatūrinės nuorodos, populiariosios vizualinės kultūros elementai.
V. Žuko kūriniuose susipina Vakarų senosios ir moderniosios dailės citatos, literatūrinės nuorodos, populiariosios vizualinės kultūros elementai. Net ir iš pirmo žvilgsnio neutraliuose menininko kūriniuose – portretuose, peizažuose – išryškėja politinės, socialinės, kultūrinės potekstės.
Parodoje darbai pristatomi išryškinant stambiausias motyvų grupes: ankstyviausieji „Piktų vaikų“ ir nuogų figūrų ciklai, religinės, egzistencinės kompozicijos, globalios politikos veikėjai bei Lietuvos asmenybės – menininkai, mokslininkai, disidentai.
Greta tapybos darbų, koliažų, piešinių rodoma gausi eskizų ir spaudos iškarpų ekspozicija, padedanti bent iš dalies įminti menininko inspiracijas.
Dėl neslepiamos ironijos, provokatyvumo, keliamų aštrių klausimų, o taip pat ir dėl paties menininko individualistiškos laikysenos sovietmečiu V.Žuko kūryba liko oficialiojo dailės gyvenimo užkulisiuose.
Dėl nepatogių žinučių, neslepiamos ironijos, provokatyvumo, keliamų aštrių klausimų, o taip pat ir dėl paties menininko individualistiškos, konfrontuojančios laikysenos sovietmečiu V.Žuko kūryba liko oficialiojo dailės gyvenimo užkulisiuose. Nepaisant ribotos sklaidos tuometiniame vietos meno lauke, darbai atrado savo žiūrovus: dauguma šio laikotarpio menininko kūrinių vėliau pasklido muziejuose bei privačiose kolekcijose Lietuvoje ir svetur.
Tad ši paroda – nedažnai pasitaikanti galimybė vienoje vietoje išvysti ankstyvosios V. Žuko kūrybos branduolį.
