Privačios to meto kolekcijos, tapusios šios parodos objektu, taip pat veikė panašiu principu: oficialiosios meno rinkos paraštėse formuojamose kolekcijose atsirasdavo iš valstybinio kanono ribų išeinančių kūrinių, tačiau kolekcionuojamų autorių sąrašas vis dėlto menkai tesiskirdavo nuo muziejų rinkiniuose surašytų pavardžių.
Ir iš tiesų, NDG paroda (ar bent jau lietuviškoji jos dalis) kuo puikiausiai įrodo menotyrininkų seniai suformuluotą ir skirtingais rakursais išnagrinėtą teiginį, jog sovietmečiu Lietuvoje tikrojo underground'o nebuvo. Vaikštant po parodos ekspoziciją, akis užkliūva už tų pačių, Lietuvos dailės istorijos žinynuose surašytų ir didžiajai daliai lankytojų tikriausiai pažįstamų pavardžių: Valentinas Antanavičius, Mindaugas Skudutis, Vincas Kisarauskas, Adomas Galdikas, Jonas Švažas ir kt.
Todėl žvilgsnis į privačių sovietmečiu kauptų kolekcijų fragmentus visų pirma kuria tradicišką, didesnių atradimų ir staigmenų nepasiūlančią Lietuvos modernistinės dailės panoramą, suskirstytą į tris lietuviškosios ekspozicijos dalies kuratorių (Eglės Juocevičiūtės ir Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės) siūlomus etapus: vyresniosios, viduriniosios ir jaunesniosios kolekcininkų kartų rinkinių apžvalgas.
Vis tik jei lietuviškasis parodos segmentas su 9 kolekcijomis (Vlado Žuko, Laimono Noreikos, Broniaus Gražio, Zigmanto Liandzbergio, Stasės Mičelytės, Visvaldo Neniškio, Jono Žiburkaus, Prano Morkaus, Egidijaus Jakubausko rinkiniai) leidžia daryti platesnes išvadas apie kolekcionavimo praktikas ir tendencijas Lietuvoje bei jų sąsajas su tuometine dailės scena, tai estiškasis ekspozicijos gabalas (kuratoriai – Kadri Asmer ir Raivo Kelomeesas) priverčia susilaikyti nuo platesnių apibendrinimų: tiek dėl konteksto trūkumo, kurio akivaizdžiai pritrūksta ir parodos gide, tiek dėl gerokai kuklesnio kolekcijų skaičiaus – parodoje pristatomi tik 5 kolekcininkų (Matti Miliaus, Marto Leppo, Marto Eriko, Mihkelio Lembero, Henno Kocho) rinkiniai.
Tiesa, paradoksalu, tačiau nors estai pristato mažiau kolekcijų, jose vidutiniškai eksponuojama daugiau darbų, o ir jie patys – galbūt būtent dėl to, kad mažiau pažįstami – atrodo gerokai įvairesni, skirtingesni ir labiau intriguojantys nei lietuviškojoje kolekcijų apžvalgoje eksponuojami kūriniai.
Vis tik priėjus prie išvados, su kuria, akivaizdu, sutinka ir parodos kuratoriai, jog sovietmečiu pradėtos formuoti privačios kolekcijos turinio atžvilgiu iš dalies patenka į „tyliojo modernizmo“ ar, prisimenant jau klasika tapusį Alfonso Andriuškevičiaus tekstą, „seminonkonformizmo“ kategorijas, atrodytų natūralu parodoje nagrinėti patį privačių kolekcijų sovietmečiu fenomeną – oficialiajame diskurse neegzistavusį ir tik siauram visuomenės ratui pažįstamą reiškinį – bei pačių kolekcininkų intencijas, kolekcijų formavimo kryptis, psichologinius ar socialinius kolekcininkų portretus.
Tačiau pačioje ekspozicijoje siekio analizuoti bent vieną iš šių aspektų nematyti – informaciją, kaip kolekcininkas pradėjo kolekcionuoti, kurių autorių kūryba domėjosi, kaip kūriniai patekdavo į jo kolekciją ir kokią jo kolekcijos dalį matome NDG, iš dalies galima rasti parodos gide (tiesa, kolekcininkų ir kolekcijų apžvalgų išsamumas čia taip pat labai varijuoja), tačiau jame pristatomi tekstai ekspozicijoje, deja, niekaip nefigūruoja.
Dėl šios priežasties atrodo, jog paroda veikia dviem registrais. Pirmasis, vizualinis, atrodo kaip trimatį vaizdą įgavęs skirtingų kolekcininkų kūrinių katalogas. Antrasis, tekstinis, lyg ir bando nagrinėti periferinį sovietmečio reiškinį, tačiau jame per dažnai kliaujamasi istoriografiniu metodu ir pro akis praleidžiamas ne vieną intriguojantis žiūros taškas (pavyzdžiui, parodoje, kaip jau tapo įprasta, formuojamas idealistinis kolekcininko kaip menininkų mecenato, draugo ir kultūros puoselėtojo portretas, menkai teatsižvelgiant į kitas galimas kolekcionavimo intencijas, praktiškai nenagrinėjant ekonominių bei socialinių kolekcionavimo aspektų).
Pastaroji skirtis taip rėžia akį, jog net priverčia suabejoti, ar paroda tikrai buvo tinkamiausias formatas atliktam tyrimui pristatyti. Nors esu tikra, kad surinkta ir suklasifikuota informacija gali būti prasminga tolimesniems kolekcionavimo praktikų Lietuvoje tyrinėjimais, nesugebėjimas pačioje ekspozicijoje įvaizdinti ar kitaip integruoti tokio būtino šiai parodai konteksto, susiaurina ne tik parodos perskaitymo galimybes, bet ir pačią auditoriją – su dailės lauku geriau susipažinę lankytojai nesunkiai galės daryti prielaidas apie vienos ar kitos kolekcijos formavimo kryptis bei kolekcininko estetines preferencijas, tačiau į parodos gidus įnikę žiūrovai panašias išvadas iš tekstuose suminėtų pavardžių klampynės, deja, pasidarys sunkiai.
Todėl dažnas galerijos lankytojas iš parodos išsineš tik faktą: Lietuvoje bei Estijoje, net ir sovietmečiu, buvo kolekcininkų. Žinoti tai, be jokios abejonės, visai smagu ir naudinga, tačiau klausimai, ką naujo tai pasako apie šių šalių dailės lauką ar kaip XX a. pradėtos formuoti kolekcijos nutiesė (ar nenutiesė) tiltų šiandininei kolekcionavimo kultūrai, taip ir lieka tyliai aidėti žvelgiant į tyliąsias ir, deja, taip ir deramai neįgarsintas XX a. II pusės privačias kolekcijas.
