Kasdien į Meno kiemą rinkosi gerai nusiteikusi įvairaus amžiaus publika, kad kartu su profesionaliais menininkais laisvai, be didelių pastangų ir įtampų kurtų grafikos meną. Nors gal ir ne visai tikslu būtų sakyti, kad be įtampos – dirbtuvių dalyvių susikaupimas prie darbų liudijo, kad jie labai rimtai pažiūrėjo į galimybę susipažinti su įvairiomis grafikos meno technikomis ir kartu su lektoriais susikurti savo linoraižinį, monotipiją ar virtuvinę litografiją. Šias pastangas vainikavo kūrybinio išsipildymo džiaugsmas, kurį liudijo švytintys suaugusiųjų, o ypač – mažųjų dalyvių nuo dažų paišini veidai, kai jų darbai buvo atspausti. Atsargiai vyniojo į ritinius ar senus laikraščius pradžiūvusius meno kūrinius, kad parsineštų ir papuoštų namus, ar čia pat glaudė prie krūtinės marškinėlius su ką tik atspaustu grafikos darbu, kad galėtų įsiamžinti fotosesijoje.
„Now Art“: sąšauka su KKKC pradžia
Į atviras grafikos meno kūrybines dirbtuves „Now Art. Atgimimas“ / „Now Art. Reborn“ miesto bendruomenę ir Klaipėdos svečius pakvietęs Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras 2020-aisiais mini 15 metų veiklos sukaktį. Kūrybinės dirbtuvės – viena iš KKKC jubiliejinių renginių ciklo „Supernova“ dalių, tarsi sugrąžinusi į centro veiklos pradžią. Mat vienu iš pirmųjų prieš 15 metų KKKC suorganizuotų renginių buvo grafikos meno projektas „Now Art Now Future. Print“ / „Rytoj yra dabar. Grafika“.
Pradėtas 2005 m., „Now Art Now Future. Print“ užaugo iki kelerių metų trukmės tarptautinio projekto ir to meto Lietuvos meno kontekste išsiskyrė renginių įvairove: vyko meno akcijos, aukcionai, transliacijos iš paraleliai vykstančių parodų, į kūrybinį procesą buvo įtrauktos miestų bendruomenės, socialinės atskirties grupės.
Pirmą kartą Lietuvoje projektas pateiktas kaip meno turas per tris didžiausius miestus – Klaipėdą, Kauną ir Vilnių, parodos pristatytos penkiose galerijose, traukinio vagone įkurta pirmoji Lietuvoje keliaujanti meno galerija, tris savaites kursavusi geležinkelio maršrutais po visą šalį. Klaipėdoje žiūrovų kojomis buvo atspaustas didžiausias grafikos atspaudas – 18 kv. metrų linoraižinys (aut. J.Rekevičiūtė, L.Dubauskienė, E.Vertelkaitė). Kauno miesto Rotušės aikštėje į orą pakilo iš estampų suklijuoti oro balionai (aut. J.Rekevičiūtė), vyko kitos meno akcijos. Tų pačių metų rugsėjį projektas „Now Art Now Future. Print“ buvo pristatytas Stokholme (Švedija), kur sulaukė itin didelio susidomėjimo.
Bet grįžkime į dabartį. Praėjus 15 metų, KKKC vėl pakvietė bendruomenę palikti savo atspaudą atvirose grafikos meno kūrybinėse dirbtuvėse „Now Art. Atgimimas“ / „Now Art. Reborn“. Dirbtuvių lektoriais tapo skirtingų kartų profesionalūs menininkai Evaldas Mikalauskis, Živilė Minkutė, Linas Spurga, Jonas Vaikšnoras, Žaneta Jasaitytė-Bessonova ir Toma Šlimaitė-Bubelienė. Penkias dienas jie pasikeisdami vedė kūrybiškumo pamokas visiems norintiems miesto gyventojams ir svečiams.
Beje, grafikai E.Mikalauskis ir Ž.Jasaitytė-Bessonova dalyvavo ir pirmajame KKKC projekte „Now Art Now Future. Print“. Šis faktas ir tai, kad dirbtuvių menininkai atstovavo trims skirtingoms Lietuvos grafikų kartoms, paskatino paprašyti visų menininkų pažvelgti į grafiką ir jos kaitą per laiko prizmę – kas pasikeitė jų gyvenime per 15 metų? Ir kokias jie mato grafikos meno kaitos tendencijas?
Mąstyti skaitmeniškai
Vyresniosios kartos menininkas Evaldas Mikalauskis, paklaustas, kaip jaučiasi rituališkai vėl sugrįžęs į tą pačią vietą, juokėsi, kad pasikeitė tik pačios dirbtuvės – jos perdažytos, Meno kieme tapo švariau, estetiškiau: „Nes grafikai viską išteplioja, suniokoja. Aišku, netyčia dažuotomis rankomis nučiupinėja durų rankenas ir sienas. – Ir čia pat surimtėjęs prisimena: – Nebėra jau kai kurių menininkų. Projekte ne vieną kartą dalyvavo Jūratė Rekevičiūtė, ji kartu su Ignu Kazakevičiumi buvo „Now Art Now Future“ pradininkai. Aš dalyvauju jau trečią kartą.“
Menininkas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete dėsto klasikinės grafikos meno (oforto) technologijas. Paprašytas pakomentuoti, kaip, jo manymu, per 15 metų keitėsi grafika, svarstė: „Na, senosioms grafikos technikoms jau tūkstantis ar daugiau metų. Per 15 metų laikotarpį sunku pastebėti, kas pasikeitė. Atsirado įdomių naujų technologijų. Pavyzdžiui, plastiko anksčiau neraižė, jo net nebuvo, pradėjo raižyti tik gal prieš 20 metų. Man grafikoje labai patinka eksperimentai, pavyzdžiui, skaitmeninę spaudą jungti su klasikine grafika, ieškoti naujovių. Svarbiausia – ne forma, ne technika, o ką tu nori išreikšti. Naujas laikmetis – naujos technikos, ir tu tada jau mąstai truputį kitaip, skaitmeniškai, kai naudoji naująsias technologijas, jungi skaitmeną su senosiomis technikomis. Nes iš to randi naujovių. Privalai jomis domėtis. Būtina domėtis!”
O ar tokiu atveju neišnyks senosios grafikos technikos? „Gražu, kad į šį renginį ateina daug vaikų, norisi juos sudominti senovinėmis technikomis. O ar jie susidomės, ar jiems ateityje tai bus įdomu – nežinia. Bet gal atsiras tokių pamišėlių, kurie nepabijos terliotis ir dirbti nešvariom rankom. Nes skaitmena, kompiuteris – viskas švaru, gražu, kavutė šalia garuoja, o grafika yra juodas darbas. Kaip ir keramika. Bet manau, kad tie dalykai neprapuls. Juk taip kalbėjo ir apie knygas – sakė, kad jų niekas nebeskaitys. Labai smagu, kad į šias kūrybines dirbtuves ateina žmonės, žvalgosi, gal nedrįsta iš pradžių, galvoja, kad nesugebės, nemokės. Bet tokių nėra! Bet kuris žmogus sugeba kurti, jei jis daro iš širdies, su malonumu, ne per kančią. Gal iš tų atėjusių į šias dirbtuves mažylių užaugs koks nors naujas Čiurlionis?“ – su viltimi į ateitį žvelgia grafikas E.Mikalauskis.
Kad darbas kvėpuotų
Viduriniosios kartos grafikė, pastaraisiais metais Klaipėdoje gyvenanti ir kurianti Žaneta Jasaitytė-Bessonova – nuolatinė KKKC dirbtuvių rezidentė ir projektų dalyvė. Ji kartu su tapytoja, taip pat Meno kiemo dirbtuvių rezidente Irma Leščinskaite renginiui meno kūriniais išpuošė dirbtuvių vitrinas. Kiemo erdvėse Žaneta įkurdino ir spalvingus tekstilinius objektus. Dirbtuvių dalyviams menininkė siūlė atsispausti linksmus ryškiaspalvius balionėlius: „Todėl, kad balionai asocijuojasi su švente. Gimtadienis turi būti linksmas ir spalvotas!”
Paklausta, ką prisimena iš projekto „Now Art Now Future“, Ž.Jasaitytė-Bessonova pasakoja: „Dalyvavau projekte nuo pradžių. 2005 m. buvau ką tik baigusi magistrantūros studijas, prie projekto prisijungiau Kaune, Ryšių muziejuje, tada dariau šviesų monotipiją. Kaune buvo labai karšta, susirinko nuostabus kolektyvas, turėjom daugiau laiko pabendrauti, nes visi buvom atvykę iš skirtingų miestų.“
Mėgstamiausia menininkės technika – linoraižinys: „Mėgstu didesnius darbus. O kadangi didelį formatą lengviau ir greičiau atlikti ant linoleumo, aš juo ir naudojuosi. Ir spalviškai galima su juo žaisti. O aš spalvomis žaidžiu! Mano grafika dažniausiai ryški. Tačiau nuo studijų laikų man svarbu, kad spalvos ir sluoksniai neužgožtų vieni kitų. Ir kad darbas kvėpuotų. Taip mus mokė ir taip aš stengiuosi dirbti.“
Paprašyta pakomentuoti, kas pasikeitė grafikoje per 15 metų, Ž. Jasaitytė-Bessonova pažvelgė per savo kūrybos prizmę: „Labai daug kas pasikeitė! Nors aš jau tada dariau objektus su grafika, bet kuo toliau, tuo labiau mano grafika nuėjo į objektus. Dabar mano darbuose grafiškumas gal net labiau pereina į formas. Pradžioje buvo vien plokštuma, palaipsniui ji perėjo į 3D, į erdvę. Ir dabar daugiau žaidžia konceptualumas – mintis, jos išraiška. Darbas tampa ne vien tik plokščias, išraiška – per formą, o spalva – grafiką papildanti dalis“, – reziumuoja grafikė.
Atgimimas su skirtingų kartų menininkais
Prie projekto prisijungusi dar viena KKKC meno dirbtuvių rezidentė Toma Šlimaitė-Bubelienė dalyviams siūlė išmokti sausos adatos technikos. O kad svečiams būtų aiškiau, su kuo turės reikalų, vieną iš Meno kiemo langų Toma papuošė savo atspaudų paroda. Paklausta, ko jai pačiai, kaip kūrėjai, suteikė šios dirbtuvės, grafikė akcentavo galimybę kurti su skirtingų kartų menininkais: „Labai džiaugiuosi, kad į šias kūrybines dirbtuves atvyko jaunosios kartos menininkų. Klaipėdoje yra palyginti mažai grafikų, nes čia jų niekas neruošia, ir man asmeniškai tai – savotiškas atgimimas, nes susipažįstame su naujomis technikomis. Pavyzdžiui, net neįsivaizdavau, kad galima ėsdinti apvyniojus neorganinį plastiką folija ir pamerkus į kokakolą. Mūsų tikrai niekas to nemokė. Vyresniosios kartos menininkas E.Mikalauskis, turintis daug klasikinės grafikos technikų patirties, mielai dalijosi įvairiomis profesinėmis subtilybėmis. Labai įdomu pabendrauti, pasidalinti patirtimis. Mes vienas iš kito mokomės. Ir tai labai smagu“, – įspūdžiais dalijosi T.Šlimaitė-Bubelienė.
Kalbėdama apie grafikos kaitą, menininkė svarstė, kad seniau buvo naudojamos tik senosios technikos, dabar atsiranda daug naujų technologijų, pavyzdžiui, kompiuterinė grafika. O dabartinei grafikai būdingas laisvas pasirinkimas.
„Grafiką esu baigusi prieš 10 metų. Studijų metu mums suteikiamas žinių bagažas, baigęs esi laisvas menininkas, ir pats pasirenki, kas tau priimtiniau, kokia technika nori dirbti. Tarkim, aš esu baigusi ofortą. Tai klasikinė giliaspaudė technika. Bet aš pastaraisiais metais dažniausiai raižau sausa adata ant neorganinio stiklo ir spaudžiu ant autorine technika dažyto popieriaus. Man yra svarbu ne tik piešinys, bet ir nudažytų erdvių, dėmių, linijų santykis su pačia grafika. Anksčiau labai mėgau ryškias spalvas. Mano baigiamieji darbai buvo ypač spalvingi. Nežinau, ar mane veikia pajūris, o gal dabar toks mano kūrybinis periodas, bet darbai tapo nebe tokie ryškūs, kaip anksčiau, labiau monochrominiai, švelnesnių spalvų. Kas žino, gal po dešimties metų ir vėl pradėsiu taškytis ryškiomis spalvomis?“ – juokėsi T.Šlimaitė-Bubelienė.
Užpildyti savo vidinę dėlionę
Jaunosios kartos grafikas Jonas Vaikšnoras, į Klaipėdą atvykęs iš Kauno, visas penkias dirbtuvių dienas dalyvius mokė virtuvinės litografijos, kuriai naudojami kokakola, aliejus ir actas. Iš kur menininkas išmoko šios keistos technikos?
„Aš atstovauju tai kartai, kuri labai daug laiko praleidžia internete, socialinėse erdvėse, įvairiose medijose, ir todėl mane suformavo labai daug įvairių meno srovių, inovatyvių idėjų, su kuriomis gali susipažinti toje erdvėje. Viena iš tų technikų, apie kurią susirankiojau informaciją, buvo ši virtuvinė litografija. Kai pamatau, kad žmonės dalijasi procesu ir rezultatu, man pasidaro įdomu, kaip tai padaryta. Tuomet ir pats noriu išmokti, išbandyti ir su kažkuo pasidalinti. Socialiniai tinklai labai padeda dalintis mintimis ir žiniomis“, – pasakojo J.Vaikšnoras.
O pačiam menininkui ar davė naudos šios kūrybinės dirbtuvės? „Kai yra skirtingų menininkų kartų ir skirtingų patirčių sintezė, tu gali labai daug pasisemti iš mažų momentinių dalykų, nes kiekvienas pokalbis, kiekviena idėja, kuria tu pasidalini, padeda iš kartos į kartą ir iš žmogaus į žmogų sklisti mintims, kurios užpildo tavo vidinę dėlionę. Ir tuomet tu tampi daugiau, negu buvai prieš tai. Man šie žmonės yra pavyzdžiai ir stengiuosi kiek galiu daugiau iš jų išmokti. Jaučiu šilumą, komandinę dvasią ir meilę tam, ką mes darome. Mane tas labai įkvepia, – gerų žodžių negailėjo jaunasis menininkas. – Tai ir yra grafikos grožis. Nes grafika – viena iš meno sričių, kai gali labai stipriai pajusti kūrybos džiaugsmą. Manau, kad kiekvienas į dirbtuves atėjęs žmogus turėjo poreikį kažką naujo sukurti, kūriniui ateiti į būtį. Grafika yra vienas iš būdų, kaip jis gali tai padaryti. Tada žmogus save išpildo.“
Sluoksniuose išsitęsęs laikas
Iš Vilniaus atvykusi jaunoji grafikė Živilė Minkutė kūrybinėse dirbtuvėse dalyvavo tris dienas. Menininkė prisipažino, kad iš pradžių būta šiek tiek streso, nes „susidomėjusių daug, norisi visiems padėti, pakalbėti, paaiškinti. Bet žmonės labai savarankiški“.
Ž.Minkutė dažniausiai renkasi monotipijos ar daugiasluoksnės monotipijos techniką. Šalia grafikos ji dar dirba ir reklamų bei trumpametražių filmų scenografe. „Pastaruoju metu aš jau nebedirbu vienoj dimensijoj. Kai pradėjau dirbti su scenografija, mano menas išėjo į tūrį. Labai patinka derinti atspaudą, kuris dažniausiai yra plokščias, su kokias nors tūriniais objektais. Tačiau ir kuriant tūrinius objektus aš dirbu su grafika. Darau daugiasluoksnes monotipijas, todėl tas procesas tampa ilgalaikiu, tik, užuot išsitęsęs plokštėje, laikas išsitęsia sluoksniuose“, – apie savo kūrybą pasakojo jaunoji grafikė.
Paklausta, kaip, jos nuomone, per laiką keičiasi grafika, menininkė svarsto: „Man atrodo, trinasi grafikos ribos. Kas yra grafika? Tradicinių parodų ir konkursų kuratoriai giežtai apsibrėžia, ką vadina grafika ir ką priima dalyvauti. Manau, tai yra tam tikras saugojimosi momentas, kad nebūtų prarasta tradicinės grafikos žanro autentika. Bet man labiau patinka ieškoti atspaudo amplitudės, nes kiekvienas atspaudas gali būti grafika. Mano paskutiniai kūriniai, kurie dabar dalyvauja grafikos bienalėje, yra kūno atspaudai. Grafika gali būti plačiai interpretuojama. O kalbant apie šiuolaikinę grafiką, mažiau svarbu tilpimas į ribas, svarbiau priėjimas prie proceso. Atsiranda minties, koncepto perteikimas per formą. Nes grafiką daryti smagu, bet visada norisi priežasties – kodėl būtent šita technologija perteikia mano mintį. Iš to atsiranda ir kūno atspaudas, ir daugiasluoksnė monotipija, kuri man – kaip kelionės dalis, kai tu vis dar gali augti ir keisti, pridedant kiekvieną sluoksnį. Nes aš juos spaudžiu labai labai lengvus ir perregimus, ir viskas užauga lape“, – sakė Ž.Minkutė.
Laisviau tekanti į kitus menus
Vilnietis kaligrafas Linas Spurga į kūrybinių dirbtuvių veiklą įsiliejo paskutinėmis dienomis. Paklaustas, kodėl pasirinko šį retą grafikos žanrą, jaunasis menininkas juokauja, kad kaligrafija jį pati pasirinko. „Nejučiom natūraliai pradėjau eiti ta kryptimi. Raidės figūravo nuo mažens. Antroje klasėje dalyvavau „Dailiosios raidelės“ konkurse ir užėmiau antrą vietą, paauglystėje grafičiais užsiiminėjau. Dailės akademijoje man dėstė Rimvydas Kepežinskas, jis taip pristatė kaligrafiją, kad magistro darbą paskyriau gilesniam jos tyrinėjimui“, – pasakojo L.Spurga.
Paprašytas pakomentuoti, kaip kito grafika per ilgesnį laikotarpį, menininkas rinkosi kalbėti apie savo sritį: „Man atrodo, anksčiau kaligrafija buvo reikalingesnė, ji turėjo labai aiškią taikomąją funkciją. Tarkim, kad ir imant Albertą Gurską, laikomą Lietuvos šrifto tėvu, jis savo karjerą pradėjo Lietuvos televizijoje rašydamas filmų titrus ar jų pavadinimus, knygų viršelius, plakatus ir t. t. Viskas, kas dabar priskiriama grafiniam dizainui, anksčiau būdavo praktinis taikomasis menas. Kadangi kaligrafijos funkcijas dabar perima grafinis dizainas, kompiuteriai, atrodytų, kad kaligrafija turėtų numirti. Tačiau jos funkcija keičiasi iš taikomosios į meninę. Su daug kuo taip atsitinka. Pavyzdžiui, atsiradus fotografijai, tapyba nenumirė, – svarstė kaligrafas.
– Sunku iš dabarties momento pamatyti dabartį, bet turbūt ir kaligrafija šiuo metu keičiasi į meninę sritį. Jai labai didelę įtaką turi Rytai, nes ten menų hierarchijoje ji užima aukštesnę vietą. Iš to semiasi Vakarų kaligrafai. Kaligrafijos ateitis, manau, bus dar labiau meninė. Jos kalba labai turtinga, ji kartu ir vizuali, ir tekstinė. O kadangi dabar visi iš dalies esame interneto piliečiai, tekstas mums yra svarbus. Nors teksto mene nėra labai daug, bet jis turi ganėtinai didelę jėgą ir savo prasme, koncepcija. Vizualinė raidžių forma – lanksti ir įvairialypė, ir kuo labiau ji atitrūksta nuo funkcijos, nuo prasmės perdavimo suvaržymų, tuo labiau komunikuoja gilesnius dalykus. Kita vertus, dabar kaligrafija darosi ne tik kad labiau meninė, bet gali ir į kitus menus įsiterpti. Esu matęs ir kaligrafijos skulptūrų. Belgijoje, Briugėje, kuri yra laikoma Europos kaligrafijos sostine, visokie eksperimentai seniai vyksta, jungiama ir su keramika, skulptūra, tapyba. Kuo laisvesnė kaligrafija darosi pritaikymo prasme, tuo ji minkštesnė ir laisviau tekanti į kitus menus.“
O kaip pažiūrėjo į pažintį su kaligrafija kūrybinių dirbtuvių „Now Art. Atgimimas“ dalyviai? „Buvo linksma. Esu pridaręs savadarbių įrankių iš visokių daiktų: kokakolos skardinių, šukų, medžio pagaliukų. Kadangi kaligrafija yra gana sudėtingas ir daug laiko suėdantis menas, dirbtuvėse aš tiesiog parodau, kaip tais įrankiais naudotis, ir duodu laisvę. Nes reikia rinktis vieną iš dviejų: arba labai daug mokyti, arba aiškinti, kur dėti tašką. Tai verčiau duodu pasilinksminti“, – juokėsi kaligrafas L.Spurga.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro 15 metų veiklos jubiliejinių renginių ciklą „Supernova“ iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė.
