Nesunku įsitikinti, kad širdis tampa kertiniu, pasikartojančiu ir apytaką tarp parodos kūrinių reguliuojančiu motyvu. Ir ne tik todėl, kad įžengus į šiaurinę ŠMC salę atsitrenki į plakantį Mato Janušonio kūrinį, bet ir todėl, kad jauti, kiek į šią ekspoziciją buvo įdėta širdies. Norint paversti konkursinę parodą vientisu, įtikinančiu ir konceptualiu dariniu, reikia ne tik nušlifuotos akies, stiprios kuratorinės laikysenos, bet ir įdirbio. Galbūt dėl to ankstesnius kartus paroda, buvusi padori, pagaliau tapo ori.
Atrodo, kad trečius metus organizuojamos „JCDecaux premijos“ ekspoziciją šiemet kuravusiems Monikai Kalinauskaitei ir Adomui Narkevičiui buvo kur kas svarbiau ne atrinkti potencialius premijos laureatus (nes kai kurie dalyviai čia debiutuojantys menininkai), bet tiesiog sukurti gerą parodą. Šiuo požiūriu, kasmetinis lauko reklamos bendrovės ir ŠMC organizuojamas parodų ciklas turi simbolinį pranašumą prieš kitus lietuviškus konkursinius projektus. Tokios strategijos netaikantis „Jaunojo tapytojo prizas“ arba fotografijos konkursas „Debiutas“ kasmet save pasmerkia amžinai ekspozicinei kartotei ir įsišaldymui toje pačioje raiškoje. Net jei eksponuojami vis kiti, kitų autorių darbai, šios parodos kasmet mažai kuo skiriasi nuo pernykščių, o naujų idėjų ar tendencijų apmąstymą užgožia aktyvus paties konkurso ir jo organizatorių savikotiravimas.
Nors panaši maniera nesvetima ir „JCDecaux“ renginiui (dėl jokioms kitoms ŠMC parodoms nebūdingo dvigubo atidarymo – VIP ir visai likusiai auditorijai), kuratorių dueto pasitelkta orumo metafora tampa parankiu barometru atmosferai išmatuoti. Tad čia be M.Kalinauskaitei ir A.Narkevičiui parodoje rūpimų pilietinio ir valstybinio orumo konstravimo klausimų, galima pajusti ir mąslią abejonę dėl oraus meno bei verslo santykio. Kaip išlikti oriam, jei tavo idėjos nėra parankios konkurso rengėjui? Kiek oru reklamuotis meno, o kiek verslo sąskaita? Ar įsteigta 3000 eurų premija iš tiesų yra ori? Pastarojo klausimo aktualumas išauga aktyvios konkurso viešųjų ryšių kampanijos fone, mat abejonių ima kelti ne tik dėmesio, bet ir pinigų paskirstymo prioritetai. Po brangios, vaišėmis ir koncertais lydimos atidarymo ceremonijos premija atrodo simboliniu likučiu, o jos prestižas auginamas ne solidžiai augančia suma, bet didėjančiu solidžių svečių parodoje skaičiumi.
Beje, bendrovės suteikta galimybe kūrybą eksponuoti Vilniaus lauko reklamos erdvėse kol kas nepasinaudojo nė vienas anksčiau konkursą laimėjęs menininkas – tai taip pat liudija, kad kur kas vertingesnis, o gal net ir oresnis šiandieniniam jaunam kūrėjui atrodo eksponavimasis baltame kube. Tiesa, viena iš šių metų parodos dalyvių galimybe eksponuoti savo kūrybą „JCDecaux“ stenduose norėjo pasinaudoti nepaisant to, ar šią premiją laimės, ar ne.
Goda Palekaitė su pasiūlytu projektu „Reklamuojant anarchizmą“ planavo dekonstruoti paties konkurso ir jo organizatoriaus kapitalistinę sąrangą. Bendrovės stenduose reklamuojamos anarchistinės idėjos turėjo suveikti kaip maištas prieš sistemą iš jos vidaus. Projektas, talpinęs ambiciją apmąstyti šiuolaikinių manifestacijų reiškinius, liko nepatvirtintas ir įšaldytas įsteigto anarchistinio komiteto posėdžių protokoluose. Abejonių kelia ir tai, ar įgyvendintas jis nebūtų diskreditavęs paties anarchistinio judėjimo, ar nebūtų dar labiau pasitarnavęs pačiai lauko reklamų bendrovei?..
Galiausiai parodoje G.Palekaitė pratęsia teatrališką vasaros pabaigoje Venecijos architektūros bienalėje pristatyto performanso „Bakuninas“ liniją. Raudonų užuolaidų kriokliu atskirtoje erdvėje menininkė lankytojus kviečia diskutuoti darbo, valstybės, kapitalizmo ir laisvės temomis. Tačiau patekti į šiuos anarchistinio komiteto posėdžius nėra taip paprasta. Jie vyksta tik iš anksto ŠMC svetainėje ir ekspozicijoje paskelbtomis datomis. Jei šios datos nesutaps su jūsų apsilankymu parodoje, menininkės pozicija taip ir liks sunkiai perprantama, o paveikiausiu akcentu šioje spekuliacijoje galiausiai ir bus tik raudonos užuolaidos. Nors ir pagrįstas retorika bei minties pratybomis, kūrinys lieka uždaras ir nekalbus, tačiau sėkmingai galintis užmegzti dialogą su kitu kolektyvo „Pinigų uostas“ (Ieva Sriebaliutė, Paul Paper, Mindaugas Gavrilovas) projektu.
Korporatyvinės estetikos stendas, pristatomas kaip ofšorinės bendrovės simuliacija, siūlo menamas mokesčių slėpimo paslaugas. Imituodami tokių dažniausiai kolonizuotose valstybėse įkurtų finansinių centrų elgseną, dizainą ir retoriką, menininkai apmąsto šiuolaikines finansines įtampas ir niekur neišnykusią kolonijinę politiką. Specialiai projektui parengtame žurnale „Post-colonial Times“ demaskuojamos ne tik tokios aktyviai taikomos piniginės machinacijos, bet ir kontraversiška kolonijinė Lietuvos praeitis.
Pasirodo, LDK laikais surengtos ekspedicijos į Gambiją ir Tobagą nebuvo bevaisės – pastarojoje iki šiol išliko Kuršo kunigaikštijos kolonijinės imperijos vietovėms suteikti vardai. Paradoksalu, kad net ir smulkūs, bet asmeniniai susidūrimai su kolonializmu ima rodytis kaip šizofreniškos pergalės. Nors šis menininkų projektas sulaukė specialaus komisijos paminėjimo, visos parodos kontekste jis atrodo kiek plokščias, ribotas ir šiek tiek vėluojantis. Jame stinga ne pažodinio problemos deklaravimo, bet alternatyvaus scenarijaus bei subtilios savikritikos – ar kartais mes netampame tais pinigų uostais net ir patikimai atrodančioms tarptautinėms korporacijoms?
Nenuostabu, kad parodos širdimi ir publikos simpatija tapo Mato Janušonio audioinstaliacija „Vartai“. Paveikus ir skulptūriškas juodą didžiulę tabletę primenantis garsiakalbis salėje groja sveikos ir nesveikuojančios širdies dūžius. Šie du garso takeliai atkeliauja iš menininko sukonstruoto aparato, grojančio abi mokomosios kardiologijos plokštelės puses. Šis darbas mezga tiesioginį dialogą su Gabrielės Adomaitytės kūriniu „Svajonės ir norai“, kuriame ant dviejų didžiulių drobių menininkė pertapė išzoomintą echoskopinę mamos širdies nuotrauką ir tėčio vaizdajuosčių kolekciją. Menininkai jautriai užčiuopia tinkliškus ir trūkinėjančius priklausomybės klausimus. Ir ne tik mikro ar makro bendruomenėms, tokioms kaip šeima ar valstybė, bet ir savo bei kito kūnams, savigarbai ir orumui. Abu darbai taikliai iliustruoja, kaip per daug intymus ir artimas (arba priartintas) ryšys tampa nebepažiniu ir svetimu.
Apie intymius ryšius su religija savo videoinstaliacijoje „Tainstvo“ (liet. slėpinys) kalba ir pagrindine premija šiemet apdovanota menininkė Anastasija Sosunova. Tyrinėdama Lietuvos stačiatikių bendruomenės būklę, menininkė braižo savitą, tačiau labai universalią religinių motyvų topografiją. Šiuolaikinius tikėjimo scenarijus A. Sosunova paverčia nuasmeninta vieša išpažintimi, kurioje religija susipina su politiniais, istoriniais ir socialiniais kontekstais. Filmuotuose kadruose fiksuodama kasdienybės eroziją, A.Sosunova ją prisodrina sintetiniais papildytos realybės vaizdais, taip priversdama svarstyti apie dažnai sichiškas Dievo paieškas. Lyg žaistum religinį „Pokémon GO“. Į siaurą nišą įsprausto darbo eksponavimas, įgyvendintas parodos architekto Lino Lapinsko, tik iliustruoja, kokie nepatogūs gali būti religiniai klausimai racionaliu apsimetančiame pasaulyje
Sąmoningai ar atsitiktinai, bet parodos „Orumas“ kūriniai sugulė po pagrindiniais socialiniais visuomenės institutais: ekonomika, politika, sveikatos apsauga, šeima, religija. Atrodo, kad kuratoriams pavyko sukuruoti ne tik stiprią parodą, bet ir rekonstruoti orumo aritmijų kamuojamos visuomenės vaizdinį. Jame kur kas saugiau nei gyvenime galima pasitikrinti ne tik šių sistemų vertes ir komplikuotus santykius su jomis, bet ir kurioje pusėje plaka širdis, o su ja, reikėtų tikėti, ir pakankamai ritmiškas mūsų orumas.