– Kuo gi skiriasi visos šios dažnai žmonių painiojamos meno rūšys – karikatūros, šaržai, komiksai?
– Mes irgi sau laužom galvas dėl to. Angliškai yra viskam vienas žodis – „caricature“.
– Kodėl fotoaparatų eroje žmonės vis dar eina pas dailininkus?
– Iš tiesų pats stebiuosi. Aš irgi turiu fotoaparatą – galėtų žmonės eiti pas mane paveiksluotis, bet kažkodėl vis dar eina pieštis. Tai didelė mįslė.
– O ką dažniau renkasi – šaržą ar portretą?
Nori pasižiūrėti, kaip atrodai – išsiimi kortelę, pasižiūri, apsiašaroji ir eini į parduotuvę pirkti vyno, – juokauja Leonidas.
– Šaržą, nes portretas yra tavo asmens tapatybės kortelėje. Nori pasižiūrėti, kaip atrodai – išsiimi kortelę, pasižiūri, apsiašaroji ir eini į parduotuvę pirkti vyno. O kai žiūri į šaržą – pamatai savo gerąsias savybes. Šis piešimo būdas nekritikuoja, jis išryškina tai, kas gerai, mat tam, kad pavaizduotum žmogaus gerąją pusę užtenka dešimties minučių, o jeigu reikėtų piešti blogąsias – sėdėtum visą dieną ir tai nepabaigtum.
– Ar būna žmonių, kurie pasipiktina tuo, kaip juos nupaišėte?
– Tokių nepasitaiko, nors buvo anais metais vienas atvejis. Tai buvo į Vokietiją iš Rusijos emigruojantis žmogus. Jis atėjo pas mane ir pasakė: „Nupiešk man šaržą – man rytoj bus 70 metų, noriu turėti savo šaržą. Bet piešk ne bet kokį – jis turi būti ir panašus į mane ir juokingas“. Na ką, klientas visada teisus. Pradedu aš piešti tą šaržą, iš nugaros apspitę žmonės žiūri ir kikena.
Praeina kelios moterėlės, garsiai nusijuokia, bet supratusios, kad nedera taip garsiai reikštis viešoje vietoje, nutyla. Kai pabaigiau, paklausiau žmonių – ar panašus? Visi sako – taip. Klausiu, ar juokingas – visi irgi linkčioja galvomis. Atėjo laikas parodyti tam pačiam klientui – juk neslėpsiu, ką ten nupiešiau. Atsuku šaržą jam, o jis kažkaip nuliūdo ir pasakė: „Ek, juk aš norėjau, kad man būtų juokinga, o ne jiems“.
Pasakojo, kad prieš 40 metų jį nupaišė jo draugas Michailas ir taip smagiai pavyko, o aš jį nupiešiau visai kitaip. Atsisakė jis imti tą šaržą ir išėjo. Deja, to Michailo aš nepažinojau – vis dėlto keturiasdešimt metų skiria. Tad taip ir nesužinojau, kas iš mūsų jį geriau nupiešė.
– Kas yra svarbu piešiant žmones?
Galvokit apie žmones, o ne apie savo kišenę – kitaip Dievas nubaus. O jeigu teisingai viską darysi – apdovanos, – tikino Leonidas.
– Svarbu suprasti, kad, jeigu nesi sportininkas – greitai nepabėgsi. Jeigu tavo pieštas žmogus nuspręs tave sumušti – jis tikrai pagaus ir muš. Tad ateinančioms dailininkų kartoms pranešu – būkit atsakingi už savo piešinius. Galvokit apie žmones, o ne apie savo kišenę – kitaip Dievas nubaus. O jeigu teisingai viską darysi – apdovanos. Duos kokius penkis eurus (šaržas pas Leonidą kainuoja 7-10 eurų, portretas – apie 20).
(Kol mes kalbėjomės, vėjas jau antrą kartą nupūtė pastatytą portretą – Leonidas bėgo jo gaudyti).
Vėjas mūsų visų priešas – jis atneša ligas, ir pradangina žmones iš Palangos.
– Piešiat šaržą apie dešimt minučių – ar su visais piešiamais žmonėmis tiek kalbate?
– Su visais. Pavyzdžiui, prieš tai buvo berniukas Matas – su juo kalbėjome apie tai, kad atsakydamas į bet kokį klausimą jis gali arba sakyti tiesą, arba sumeluoti. Ir netgi į klausimą „Ar tu sakai tiesą?“ jis irgi gali meluoti. Žmonėms pokalbis, kurį vadinu makaronais ant ausų, yra papildoma nemokama funkcija. Žinot kaip būna – ateina badas, nieko nėra valgyti, žmogus prisimena, kad turėjo makaronų ant ausų – pasiima jų, įsideda į puodą su vandeniu – šitas irgi nemokamas, jeigu iš upės semi. Ir štai – puiki makaronų sriuba (juokiasi).
– O jūs šaržus piešiate tik žiūrėdamas į gyvą žmogų, nuotrauka netinka?
– Tik nuo gyvo. Bandė man čia vieną senutę karste atvežt – pasižiūrėjau ir pasakiau: „Na jau ne – eikit pas mano konkurentus“ (šypsosi) Na, kaip konkurentus – jie man draugai. Palangoje mes dabar esam septyniese.
– Kaip bendrai yra piešiamas šaržas – nuo ko pradedate?
– Šįkart pradėjau nuo strazdanų. Prie jų pridedi nosį, prie jos – ausis, po to jau ir šypseną, smakrą. Po to – akis: jeigu yra vietos tai piešiu, jeigu ne – reiškia žmogui reikės ateiti dar kartą.
– Piešiate ir portretus, ir šaržus – kas jums turi didesnę meninę vertę?
– Vienareikšmiškai šaržai. Štai prieš kelias dienas prie manęs prieina rusas – didelis toks, kaip mafijozas atrodo, net neramu dūšiai buvo. Ateina ir sako: „Ateisiu pas tave šaržo“. Ir pradėjo pasakoti istoriją apie tokį istorinį veikėją J.Staliną. Šis neva pasikvietė geriausią iš geriausių dalininkų ir paprašė šaržo.
Tas dailininkas beveik numirė iš išgąsčio, bet pradėjo piešti. Stalinas atsistojo pasižiūrėti ir sako: „Tu nepiešk portreto, piešk šaržą – portretą kiekvienas nupiešti moka.“ O tas dailininkas bijojo: nosį padidinsi – sušaudys, sumažinsi – irgi sušaudys, akis iškreipsi – irgi nieko gero. Tai įdomu kuo ten viskas baigėsi – tą kartą rusas man visko nepapasakojo. Jeigu dar kur vaikščios – reikės būtinai paklausti.
