Menininkė tiki, kad paminklai gali turėti labai skirtingą poveikį visuomenei, gali priminti, skatinti mąstyti ir net savotiškai „gydyti“, svarbu tik atrasti tinkamą jų išraišką. Su Manca Bajek kalbamės apie pakitusią šiandieninių viešųjų erdvių svarbą ir paminklinimo problemas pokonfliktinėse zonose.
– Kaip menininkė, kuratorė ir rašytoja domitės atminties problemomis ir viešosiose erdvėse esančių monumentų reikšme buvusiose konfliktinėse zonose. Kokios su paminklais ir viešosiomis erdvėmis susijusios problemos dažniausios?
– Viešosios erdvės vis dažniau privatizuojamos, todėl kartais tenka kautis už jose statomus paminklus. Mes tapome daug atsargesni ir ne viską įamžiname. Visgi daugiausia bėdų kyla dėl apgaulingo privatizuotų vietų įvaizdžio, nes nors ir atrodo, kad jos viešos, jos nebėra tokios pat atviros žmonėms.
Dauguma šių vietų tapo akylai saugomomis erdvėmis, kur visos veiklos pavaldžios taisyklėms ir reikalavimams. Galiu pateikti porą labai įdomių pavydžių, tokių kaip Nužudytų žydų memorialas Berlyne arba 9/11 memorialas Niujorke. Tai dvi labai didelės viešos atminties vietos. Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie žmonių elgesį šiose vietose ir svarstoma, ar nereiktų valdžios įsikišimo, kad jose būtų užtikrinta tam tikra „pagarba“. Miesto erdvės neišvengiamai yra mainų ir tarpininkavimo vieta. Natūralu, kad laikui bėgant kai kurios iš jų praranda savo aktualumą ir naujų kartų akyse turi visai kitokią vertę ir tikslą.
– Taip pat domitės menininkų įtaka istorijos kūrimui ir istorinei atminčiai. Gal galite daugiau papasakoti apie savo idėjas šiomis temomis?
– Daugiau domiuosi ne menininkų kuriama istorija, bet jų gebėjimu ją užfiksuoti. Zonose, išgyvenusiose karinius konfliktus, tokiose kaip buvusi Jugoslavija, tarp skirtingų vyriausybinių įstaigų kyla daug nesutarimų dėl daugelio istorinių įvykių. Tiesa neretai slepiama, iš atminties norima „ištrinti“ daugelį prieš konfliktą ir jo metų vykusių dalykų.
Tikiu, kad pasitelkę meną mes galime kritikuoti tokią šiandieninę politiką išryškindami patirtis, kurios kitu atveju pranyktų iš kolektyvinės atminties. Menininkai turi progą kritiškai tyrinėti šias temas ir pristatyti jas pačioms įvairiausioms auditorijoms, statydami monumentus skirtingiems istoriniams įvykiams, kuriems kyla grėsmė likti užmirštiems.
– Savo darbuose dažnai kalbate apie manipuliatyvią ir ideologinę monumentų prigimtį. Ar manote, kad paminkluose slypi daugiau galimybių propagandai nei kitose meno formose? Kas lemią tokį paminklų pažeidžiamumą?
– Nesu tikra, kad monumentų prigimtis yra manipuliatyvi, tačiau jie tikrai ilgą laiką buvo pasitelkiami propagandos tikslais. Paminklai visais laikais buvo naudojami politinėms figūroms ir herojams įamžinti, todėl ilgainiui tapo puikia priemone politinių jėgų rėmimui. Būdami viešose visiems prieinamose vietose, paminklai tikrai labiau tinka šiam tikslui nei galerijose rodomi kūriniai, kuriuos mato tik tam tikra visuomenės dalis. Tikriausiai jų viešumas ir lemia jų pažeidžiamumą.
Monumentai skirti atspindėti daugumos nuomonę, tačiau dėl jų sprendimus priima tik labai elitinė mažuma. Taip tarsi iš anksto nulemiamas jų likimas ateityje tapti politinių revoliucijų taikiniu arba ilgainiui prarasti savo aktualumą ir tapti istoriniu praeitį menančiu griuvėsiu.
– Ilgalaikiškumas – viena pagrindinių monumentų savybių. Kaip manote, kas turėtų nuspręsti, kuriuos prisiminimus derėtų įamžinti ilgalaikiuose paminkluose ir kokiu būdu?
– Taip, dauguma monumentų yra ilgalaikiai, ypač tradiciniai. Tačiau žvelgdami į šį ir praeitą šimtmečius pastebime, kad dauguma jų, keičiantis politinėms santvarkoms, buvo paslėpti, pakeisti naujais arba perkelti į kitas vietas. Taip pat dauguma paminklų ir kultūrinių paveldo objektų buvo sunaikinti per karinius konfliktus, tokius kaip Balkanų karas ar kova su ISIS.
Įprastai dėl valstybinių monumentų koncepcijos sprendimus priima paminklą užsakiusių institucijų sudarytos komisijos. Siūlymus dėl vertų įamžinti istorinių įvykių ar patirčių paprastai gali teikti kiekvienas norintis, tačiau dažniausiai visi sprendimai priimami be viešo pasitarimo. Štai kodėl viešosiose erdvėse dažnai aptinkame paminklų, kurie mažai ką reiškia jose gyvenantiems žmonėms. Tikriausiai dauguma jų kadaise nešė svarbią žinią, tačiau ilgainiui dėl savo suprojektavimo jie tampa nepastebimi.
Aš manau, kad šiandieniniame ekonominiame kontekste dideli tradiciniai monumentai, statomi iš mokesčių mokėtojų pinigų, nėra geras sprendimas. Yra daug kitų, mažiau pompastiškų būdų paminklams statyti. Taip pat labai svarbu, kad vietinės bendruomenės turėtų galimybę spręsti, kas ir kaip jų aplinkoje turėtų būti įamžinta.
– Užaugote buvusioje konfliktinėje zonoje. Kaip manote, kur slypi kelias į susitaikymą ir savotišką išgijimą karo žiaurumų paliestose šalyse? Kaip paminklai gali prie to prisidėti?
– Augau Kuveite, o vėliau Slovėnijoje, kurios neaplenkė Balkanų konfliktas. Šiose vietose karas truko labai trumpai ir beveik nepaliko aiškių pėdsakų, tačiau lankiausi daugelyje buvusios Jugoslavijos konflikto zonų. Manau, kad miesto kraštovaizdžio ir kultūrinio pamato atkūrimas priklauso nuo politinės ir ekonominės situacijos. Kiekvienas regionas po konflikto atsigauna savaip, tačiau ekonominė gerovė – labai svarbus veiksnys, smarkiai pagreitinantis šį procesą. Teismai tai pat atlieka svarbų vaidmenį.
Susitaikymas – kur kas sudėtingesnis procesas. Esame susidūrę su daugybe skirtingų bandymų tai padaryti, egzistuoja tokia pat gausybė skirtingų nuomonių apie šių bandymų sėkmingumą. Manau, kad vien paminklų nepakanka susitaikyti su tuo, kas įvyko. Tačiau kartu su kitais meniniais ir kultūriniais skaudžios patirties įamžinimo metodais, tokiais kaip teatras, kultūrinės dirbtuvės, viešos diskusijos ir kitos bendruomeninės iniciatyvos, jie gali prisidėti prie šio proceso.
Susitaikymo koncepcija labai sudėtinga, todėl sunku pasakyti, kada jis sėkmingas, o kada ne. Kartais aš net nežinau, kaip jį apibrėžti. Dauguma šalių po konfliktų sugeba tęsti gan taikią egzistenciją, tačiau visada galima abejoti, ar jos gyventojai tikrai gyvena harmoningai. Tikriausiai tikras susitaikymas įmanomas tik tada, jei pristatomos visos istorijos versijos ir visi balsai turi vienodą teisę kalbėti apie savo aukas ir jų išgyvenimus. Taip pat manau, kad norint iš tiesų kalbėti apie susitaikymą, kiekviename konfliktą išgyvenusiame regione svarbu skatinti skirtingų vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų dialogą.
YRA IR NĖRA: paminklo negalimybės klausimas. 11-oji Kauno bienalė – paroda mieste.
2017 09 15–2017 11 30
