Iš pradžių upėje buvo paskandintas vergų pirklio Edwardo Colstono paminklas Bristolyje. Jis buvo pirmas, bet ne paskutinis. Vėliau nuo postamentų buvo nukelti arba grafičiais aprašinėti konfederatų ir kolonialistų paminklai dar 14-oje miestų tiek JAV, tiek Europoje.
Netrukus „HBO Max“ laikinai pašalino 1939 m. sukurtą ir kritikos už vergijos romantizavimą JAV pilietinio karo metais pietinėse valstijose sulaukusį filmą „Vėjo nublokšti“ („Gone With The Wind“, rež. Victoras Flemingas). Kaip teigia kanalo atstovai, filmas bus grąžintas, įvilkus jį į istorinį kontekstą.
Kodėl prasidėjus politiniams ir socialiniams neramumams pradedama gręžtis į praeityje sukurtus kultūros objektus? Kaip vertinti šiuo metu kultūros lauke vykstančius procesus ir kokios bus jų pasekmės?
Apie tai 15min kalba Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė, literatūros, kino ir vizualumo tyrinėtoja Natalija Arlauskaitė bei kultūros istorikas, Vilniaus universiteto docentas Aurimas Švedas.
Kontroversijos aktualizavimas
Kaip teigia Aurimas Švedas, dalyvaujantieji protestuose ir reiškiantys nepasitenkinimą susiklosčiusia situacija įprastai atstovauja bendruomenei, kurios narius vienija pojūtis, jog jų balsas nėra girdimas „tų, kurie sėdi savo patogiuose kabinetuose Vyriausybėje ir Parlamente“: „Kito požiūrio ir pasakojimo apie tai, „kaip viskas turėtų būti“ steigimas labai dažnai yra susijęs su įvairių simbolių ir atminties vietų, atstovaujančių oficialiam diskursui, įkrautų tam tikromis simbolinėmis prasmėmis, žalojimu arba naikinimu.“
Anot Natalijos Arlauskaitės, svarbu atkreipti dėmesį, jog kai kurie kultūros objektai staiga tampa kontroversiškais, kai kontroversija yra aktualizuojama.
„Man atrodo, kad į kontroversijų ir reakcijų į tai atsiradimą reiktų žiūrėti kaip į politinį-kultūrinį simptomą. Simptomą to, kad labai staigiai, intensyviai keičiasi politiniai, kultūriniai, socialiniai jautrumai, o skirtingi veikėjai – ir individualūs, ir instituciniai – jaučia arba poreikį, arba spaudimą reaguoti į tai bei iš naujo susikalibruoti. Pavyzdžiui, nuspręsti, kokia toliau bus veikla, koks turinys, kaip jį pateikti, koks turėtų būti tonas arba stilistika.
Su dalimi įvykių mes kaip tik tai ir matome. [Situacija su filmu] „Vėjo nublokšti“ rodo ne tiek tai, kad dabar bus masiškai perliustruojama viskas, kas padaryta laikotarpiu iki sąmoningumo, o veikiau yra ženklas, kad kai kurie kultūriniai, socialiniai veikėjai jaučia poreikį arba beveik užsakymą kažkokiu būdu keisti retoriką, kuria vadovaujasi“, – sako N.Arlauskaitė.
Ji primena, kad su panašiomis situacijomis susiduriama ne pirmą kartą: „Pavyzdžiui, kažkada buvo nemažai debatų, ar verta, kalbant apie Dostojevskį, minėti, kad jis buvo antisemitas ir polonofobas. Ir turbūt mes dabar daugiau mažiau sutariam, kad būtų keista to kažkokiu būdu nepaminėti, kalbėti tik apie sielos gelmes ir literatūros grožį.“
Dezinfekuoti erdvę ar palikti santykio su besikeičiančiu pasauliu pėdsakus?
Komentuodama pastarosiomis dienomis prasidėjusią paminklų griūtį, N.Arlauskaitė pabrėžia, jog dabartinėje situacijoje įvykiu tampa ne vien tik paminklo nuvertimas, bet ir jį lydinčios reakcijos.
„Jei galvosime apie Bristolį, [įvykis] jau ir mero reakcija, ir Banksy alternatyvus paminklo projektas. Bristolio meras sako, kad ištrauks paminklą iš vandens ir kažkada grąžins į muziejų, o Banksy kaip tik siūlo alternatyvų paminklą, kuriame būtų ir nuimamas paminklas, ir jį nuimantys žmonės – tarsi naujas monumentas naujai situacijai, kurioje telpa ir buvęs paminklas, ir naujo mūsų konteksto fiksavimas“, – teigia N.Arlauskaitė.
Kaip teigia A.Švedas, egzistuoja trys santykio su paminklais, meno kūriniais ir atminties vietomis, disonuojančiomis laikui ir erdvei, būdai. Griauti (arba paslėpti muziejaus archyvo prieblandoje), gyventi toliau nekreipiant dėmesio į kitos epochos radiaciją skleidžiančius artefaktus (arba apsimesti, kad pavyksta nekreipti dėmesio), keisti šio disonuojančio paveldo, meno kūrinių, atminties vietų kontekstą, ir tuo pačiu pasakojamą naratyvą, užsiimant jų komentavimu, daliniu perkūrimu.
„Man asmeniškai įdomiausias trečiasis kelias. Kaip antai, visuomet nuosekliai gyniau idėją, jog Vilniuje ant Žaliojo tilto stovėjusios sovietinės skulptūros galėjo likti kur buvusios, tik reikėjo keisti jų pasakojamą naratyvą. Man asmeniškai labai patiko 1995 m. menininko Gedimino Urbono sukonstruoti veidrodiniai kubai, kurie buvo užmaukšlinti sovietinėms skulptūroms ant galvų“, – sako A.Švedas.
Kad šiuo metu užsienyje aštrus paminklų vertimo klausimas yra Lietuvai pažįstama problema, teigia ir N.Arlauskaitė.
„Klausimas – ką mes apskritai darome su ankstesniu mūsų erdvės simboliniu žymėjimu per paminklus? Ar mes norime visiškai panaikinti ankstesnį simbolinį žymėjimą, ar mes norime suteikti jam naujas reikšmes? <…> Ar tada, kai jautrumas keičiasi, mes tiesiog iššluojam, dezinfekuojam visą erdvę pagal mūsų naują jautrumą, ar paliekame santykio su besikeičiančiu pasauliu pėdsakus?“, – klausia N.Arlauskaitė.
Ji teigia pati viltis dedanti į polilogą ir švietimą, bet ne materialų valymą: „Labai lengva įsipareigoti kažkuriam iš jautrumų ir viską padaryti pagal jį, tokiu būdu įsteigiant naują normą. Bet tikriausiai gerokai svarbiau auginti mūsų bendrą supratimą tam, kas siejasi su rasinėmis problemomis, kurios dabar įsiūbavo visą procesą, o taip pat ir mūsų situacijoje – su besikeičiančiais politiniais ir kultūriniais vertinimais.“
Praeitis kaip dar viena dabarties dimensija
Ar tokie istorinio kultūrinio revizionizmo procesai, kuriuos matome šiandien, kultūros istorijai ir jos refleksijai gali būti žalingi? O galbūt neturėtume dėl to per daug nuogąstauti?
A.Švedas teigia, jog šiuo metu vykstanti paminklų griūtis yra tiesiogiai susijusi su mūsų savijauta ir savivoka „gyvenant specifiniame laiko režime arba chronotope, kurį nuo XXI amžiaus pradžios aktyviai tyrinėja laiko antropologija, o taip pat istorijos teorija užsiimantys mokslininkai.“
„Kai kurie mokslininkai, ir aš šioms įžvalgoms esu linkęs pritarti, teigia, jog mūsų gyvenamąjį laiką galima vadinti prezentizmo arba dabartiškumo era. Ką tai reiškia? Šiame chronotope išblunka, o gal ir visai išnyksta ribos tarp praeities ir dabarties, o taip pat tarp dabarties ir ateities. Dabartiškumui sulydant praeities ir dabarties dimensijas į vieną begalinį „dabar“, visuomenei, ir istorikų cechui, tampa vis sunkiau suteikti praeičiai istoriškumo dimensiją.
Matydamas šį procesą Stanfordo universiteto profesorius, literatūros teoretikas Hansas Ulrichas Gumbrechtas yra taikliai pastebėjęs, kad taip praeitis tampa „tiesiog dar viena dabarties dimensija“. Taigi, mes prarandame gebėjimą ir kartu užmirštame pareigą suprasti praeitį kaip „svetimą šalį“, pasinaudojant puikia istoriko Davido Lowenthalio metafora.
Savimi patenkinti ir beatodairiškai pasitikintys savimi, kaip pranašesniais praeityje gyvenusių žmonių atžvilgiu, dabartiškumo vaikai interpretuodami praeitį stengiasi ją „sutvarkyti“. Tai – viena iš priežasčių, kodėl mes su jumis gyvename paminklų griūties demokratinėse visuomenėse epochoje“, – teigia A.Švedas.
Anot N.Arlauskaitės, dabartinė situacija yra labai įkaitusi ir todėl visi judesiai klaidingai gali pasirodyti esą lemtingi: „Atrodo, kad štai dabar atsiranda radikaliai naujas būdas elgtis, taip pat ir kultūros srityje. Bet mes dėl to dar kurį laiką derėsimės.
Nieko blogo tame, kad korporacija išima vieną filmą iš savo platformos tam, kad paskui jį įdėtų su kažkokiu komentaru, kurį matys reikalingą. Iš principo, tame nieko ypatingai blogo nėra, nors tai, žinoma, patronuojantis gestas, nepasitikintis žiūrovų ir žiūrovių nuovoka.
Žiūrėsime, kaip ir dėl kokių naujų taisyklių toliau susiderėsime.“
