Aštuonių menininkų ir jų kolektyvų darbuose hibridiniai peizažai išnyra tada, kai kilstelėję kurortinę Nidos odą ir išsklaidę idiliškos gamtos miglą, kūrėjai parodo, jog Neringa anaiptol nėra tik tokia, kokią ją esame įpratę matyti. Suvenyrinį vienas kitą dengiančių miško, smėlio, vandens ir dangaus horizontų kraštovaizdį parodoje bandoma paneigti, teigiant, kad į Kuršių neriją įžengiame kaip į tokį pat dirbtinį, tik žaliąjį muziejų – istorinių (miškininkystės) technologijų ir gamtos sąveikos parką.
Menininkai trina ribas tarp vidaus bei išorės, ekspozicinio balto ir koncertinio juodo kubo, įtraukdami ir žalio kubo metaforą.
Menininkai čia trina ribas tarp vidaus bei išorės, ekspozicinio balto ir koncertinio juodo kubo, įtraukdami ir žalio kubo metaforą. Kraštovaizdžio sąvoka prasiplečia iki garsovaizdžio, laikovaizdžio ar technovaizdžio sąvokų, o tokie įvaizdžių mišrūnai atveria daugiabriaunę įtinklintos Neringos, nerijos ir Nidos perspektyvą.
Plėtodami ir ankstesnėje rezidencijoje pradėtas, ir specialiai parodai pasiūlytas idėjas, menininkai į hibridinį parodos kūną sujungia skirtingas rezidavimo patirtis ir laikotarpius. „Hibridinių peizažų“ erdvėje išnyksta sezoniškumas, trindamas skirtumus tarp vasaros ir žiemos, o laikas ištįsta taip, kad tai, kas buvo pradėta prieš trejus ar penkerius metus, materialiu kūnu tampa tik dabar. Parodoje skirtis tirpsta ir tarp lokalumo bei globalumo – iš vietoje rastų medžiagų ar kilusių klausimų sukurti kūriniai turi prasmę ir kitose gaublio pusėse.
Parodoje skirtis tirpsta ir tarp lokalumo bei globalumo – iš vietoje rastų medžiagų ar kilusių klausimų sukurti kūriniai turi prasmę ir kitose gaublio pusėse.
Pasaulinio atšilimo akivaizdoje menininkai pateikia utopinės, o kai kuriais atvejais ir distopinės ateities scenarijus. Pavyzdžiui, vokiečių menininkės Franziskos Nast dirbtinės palmės padeda suprasti ne tik tai, ko Nidai trūksta iki visavertiško kurorto, bet ir kodėl biuruose, namuose ar mokyklose įkaliname tropikų, kuriuose nebuvome, įvaizdžius. Lietuvių menininkų kolektyvas Pakui Hardware sintetinius darinius įšaldo lede, o jiems tirpstant prašo pagalvoti, kas nutiks su mūsų kūnais, kai pakis klimato ir biotechnologijų sąlygos.
Iki paskutinio vasaros savaitgalio – rugpjūčio 28 dienos – veikianti paroda stengiasi praplėsti ne tik poilsiautojų maršrutus; joje iš Austrijos, Vokietijos, Suomijos, Švedijos, Estijos, Lietuvos ir Brazilijos atvykę menininkai savo patirtimis ir meninėmis praktikomis atokią Nidą įrašo ir į aktyvių tarptautinių procesų žemėlapius. Tam, kad išgirstumėme išsirangiusio po Baltijos jūrą dujotiekio „Nord stream“ (1224 km) garsą, menininkai Anna Romanenko ir Björn Kühn sunkonstravo muzikos instrumentą-rimą. Muzikuojant juo tarsi erogenišku ir politiniu kūnu, galime galvoti apie ryšius tarp Rusijos ir Vokietijos. Tuo metu skirtumus ir panašumus tarp Rusijos ir Lietuvos kviečia įžiūrėti austrų menininkė Liddy Scheffknecht, realiu laiku transliuojanti vos už kelių kilometrų esančio pasienio dangaus peizažo liniją.
Brazilų menininkai DISTRUKTUR šią vietinę pagonišką panoramą 16 milimetrų juostos filme supina net su Pietų Amerikos kultūros elementais. Taigi, gamtiškoji idilė sugriaunama, kai menininkai tyvuliuojančius Nidos peizažus dekonstruoja iki konkrečių politinių, technologinių, socialinių ar kultūrinių procesų, kurie dažnai užkaišomi paraštėse, jūros dugne ar pasilieka kirtavietėse, bet be kurių iš pažiūros mums natūralus Nidos kraštovaizdis, ko gero, taip neatrodytų.
Iki paskutinio vasaros savaitgalio – rugpjūčio 28 dienos – veikianti paroda stengiasi praplėsti ne tik poilsiautojų maršrutus; joje iš Austrijos, Vokietijos, Suomijos, Švedijos, Estijos, Lietuvos ir Brazilijos atvykę menininkai.
Vytauto Michelkevičiaus kuruota „Hibridinių peizažų“ paroda tampa 6-ąjį kartą (liepos 23–25 d.) rengiamo Interformato simpoziumo dalimi, kuriame giliau pažvelgiama į hibridinių prigimčių fenomenus, kai vis dažniau tampa neįmanoma gamtos atskirti nuo kultūros, visuomenės nuo technologijų, meno nuo mokslo, politikos nuo natūralių dėsnių – kiekvienas naujas mėginimas išgryninti šias kategorijas gimdo tik dar daugiau naujų hibridų.
Simpoziume susirenka tokie dalyviai kaip tyrėjas ir kuratorius Christophe Leclercq (FR), Baltijos paviljono Venecijos architektūros bienalėje ko-kuratoriai ir architektai Jurga Daubaraitė ir Jonas Žukauskas (LT), performanso menininkė Kira O‘Reilly (UK/FIN), skaitmeninę erdvę su fizine maišantis menininkas Viktor Timofeev (LV/USA), kompozitorius ir dizaineris Norman Orro (EE), kuratorius ir rašytojas Valentinas Klimašauskas (LT), su skruzdėlėmis dirbantis menininkas Kuai Shen (EC/DE), hidrobiologijos profesorius Artūras Razinkovas-Baziukas (LT), filosofė Audronė Žukauskaitė (LT) ir kiti.
Parodos atidarymas liepos 23 dieną, 18.00 val. Atidarymo programoje Distruktur (BR/DE) 16mm filmo „Keliautojo širdyje“ (20 min.) peržiūra (18.30 val.) ir Norman Orro (EE) performansas-koncertas „Muzika tavo augalams“ (18.30 val.). Paroda veikia kasdien, išskyrus pirmadienį, nuo 12 iki 20 val. VDA Nidos meno kolonijoje (Taikos g. 43, Nida)
