Tai – tik viena detalė iš „Inkaro“ fabriko gyvenimo. Daugiau jų galima atrasti Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje, kur eksponuojama bendruomenių platformos „Mažosios istorijos“ paroda „Didžioji pramonė: „Inkaras“.
Klestėjimo laikais dirbo apie 3 tūkst. darbuotojų
Paroda kviečia pažvelgti ir industrijos istorijoje atrasti naujas spalvas ir prasmes – užmirštas, nubrauktas, išsižadėtas. Jos eksponatai – unikalūs kūriniai ir masinės gamybos produkcija.
Greta jų dailės kūriniais ir fabriko žmonių prisiminimais pasakojama visa fabriko istorija, įvykiai ir gyvenimas.
Jis – daugiasluoksnis, mat ypač sovietmečiu fabrikas nebuvo tik įmonė, kurioje dirbo žmonės. Jie susitikdavo ne tik darbe, tačiau ir fabrikui priklausiusiuose kolektyviniuose soduose, „Inkare“ veikė liaudies teatras, o šeimų asmenines problemas spręsdavo cechų viršininkai. Moterys į juos kreipdavosi ir dėl vyrų neištikimybės.
Vogti produkciją iš jo, kaip ir iš kitų gamyklų sovietmečiu, buvo įprasta. Todėl iš čia moterys išeidavo didelėmis krūtinėmis – taip paslėpusios nešdavo batus ar kitus „Inkaro“ gaminius.
Fabriko klestėjimo laikais – 1983-1984 metais – čia dirbo apie 3 tūkst. darbuotojų.
„Inkaro“ bado streikui – 20 metų
Pasak parodos kuratorės Auksės Petrulienės, parodos eksponatai yra unikalūs kūriniai ir masinės gamybos produkcija. Eksponatai išrikiuoti fabriko konvejerio įkvėptoje parodos įrangoje, kurią sukūrė „Office De Architectura“ architektai.
Pasak A.Petrulienės, didžiosios pramonės tyrimai kartu su fabrikuose dirbusiais žmonėmis vykdomi nuo 2017 metų. „Tyrinėjome „Kaspino“, „Drobės“ fabrikus, paskui buvo Kauno popieriaus fabrikas. „Inkaras“ visada buvo perspektyvoje dėl kelių dalykų. Vienas iš jų – „Inkaro“ bado streikas, o šiemet yra 20-osios jo metinės.
Laukinės privatizacijos metais „Inkaras“ buvo vienintelis fabrikas, labai aktyviai ir įnirtingai pasipriešinęs – inkariečiai iškovojo garantinį fondą bankrutuojančių įmonių darbuotojų atlyginimams.
Kai vyko didžiulių fabrikų griūtis, šias garantijas „Inkare“ pasiekė nedidelė, bet atkakli streikuotojų grupė – keturi badautojai ir 48 drauge budėję darbuotojai, – kalbėjo parodos kuratorė.
Alternatyvus pasakojimas apie kelią į nepriklausomybę
Tam, kad prikeltų fabriko – ne tik kaip gamyklos, bet ir kaip reiškinio gyvenimą ir surengtų parodą, jos organizatoriams tenka dirbti ir medžiagą rinkti ilgiau nei vienerius metus: kalbėtis su žmonėmis, susisteminti jų atsiliepimus ir istorijas, surinkti eksponatus ir viską paversti paroda.
Dalis dirbusių gamykloje jos gaminius yra išsaugoję, sukaupę ir pasidalino jais su parodos rengėjais.
Parodoje apie „Inkarą“ lankytojus pasitinka tapytojo Ričardo Povilo Vaitiekūno kūrinys „Inkaro“ moterys“, kurį parodos rengėjai pasiskolino iš MO muziejaus.
Kūrinyje telpa peizažas, fabrikas ir jo moterys, kurių centre – čia dirbusi dailininko mama.
Parodos konvejerį „užveda“ ir Edmundo Saladžiaus sukurtas akvarelių ciklas. Jame fabrikas, užgrobęs mistinį Kauno priemiesčio – Veršvų – peizažą, duoda geresnio gyvenimo pažadą vietos žmonėms.
„Inkare“ gaminta ne tik avalynė, bet ir įvairūs techniniai gumos gaminiai, veikė medicininių priemonių cechas. Todėl parodos eksponatai yra labai skirtingi: ir padėvėti sportbačiai inkariukai, ir Elfos magnetofono dirželiai.
Buvo iššūkis, kaip šią masinės gamybos produkciją ir unikalius meno kūrinius išskleisti vienoje ekspozicijoje. Galiausiai visi eksponatai surikiuoti konvejeryje, tik, kitaip nei fabrike, parodoje ratu juda ne konvejeris, o žiūrovai.
Ši architektūrinė konstrukcija perteikia visą mūsų sudėliotą pasakojimą. Tai ne šiaip pasakojimas, o alternatyvi istorija apie kelią į Nepriklausomybę, naujomis spalvomis papildanti mūsų vadovėlinę istorija“, – sakė A.Petrulienė.
Kalbant apie eksponatus, galima pamatyti nuo prieškario „Inkaro“ firminių batų pakalimų iki „Žigulių“ ratų purvasaugių, nuo kultinių klasikinių inkariukų iki geidžiamos deficitinės dešimto dešimtmečio gatvės avalynės. Arba, pavyzdžiui, šiukšlių konteinerio ratuką, kuris yra pirmas fabriko gaminys Europos rinkai.
„Taip, jie gamino daugybę techninių gaminių. Sunku patikėti ir tuo, kad sovietmečiu – pramušę raudoną jo kiautą – jie sugebėjo į masinę gamybą paleisti trispalvius sportbačius! Čia yra daug įdomių istorijų. Nuostabu, kokį stiprų lietuvišką užtaisą slėpė fabrikas, priklausydamas visasąjunginei chemijos pramonei - Maskvai“, – sakė A. Petrulienė.
Darbuotojai metus laiko negaudavo atlyginimo
Kartu paroda pasakoja ne tik fabriko, tačiau ir Kauno istoriją, kai priemiestyje, Veršvų kaime, tarp upelio ir piliakalnio iškilo fabriko kaminas.
Prieškario laikotarpiu šis rajonas, esantis greta Vilijampolės, imtas vadinti naujuoju Mančesteriu: ten kūrėsi pramonė, darbininkų miestelis.
Parodoje pirmą kartą nubrėžta profsąjungų laiko juosta, kuri iliustruoja profsąjungų pokyčius ir pulsavimą: kaip atsiradęs laisvas žmonių sambūris dažnai pasisavinamas politinių jėgų.
Ieškodami fabriko istorijų parodos rengėjai atrado daug įdomių detalių. Pavyzdžiui, būdavo laikas, kai žmonės metus laiko negaudavo atlyginimo.
„Ir čia mes kalbame ne apie tokius senus laikus, tai buvo apie 2000 metus. Žmonės gyveno iš kolektyvinio sodo daržovių, jiems mokėdavo sportbačiais, mokėdavo keisčiausiais dalykais. Sunku tą suvokti. Tuo metu „Inkarą“ valdė koncernas EBSW.
Fabrikas gamino „Adidas“ batus Anglijos rinkai, todėl užsakymų buvo, buvo ir pinigų, tačiau kur jie nusėsdavo – tokius klausimus kėlė darbininkai“, – kalbėjo A. Petrulienė.
Industrinės erdvės traukia menininkus
Senieji fabrikai, angarai ir apskritai industrinės erdvės menininkų ir kūrėjų akiratyje atsiduria vis dažniau.
„Paprastas dalykas: energija niekur nedingsta. Sužlugo pramonė, bet tuštumos neliko – sukaupta jėga persikėlė kitur.
Mes Kaune turime fenomeną – tai buvo tekstilės miestas, kur klestėjo tekstilės industrija, kūrėsi didžiulės gamyklos. Po griūties jų energiją perėmė menininkai – Kaunas garsus šiuolaikine, konceptualia tekstile. Tuščios industrinės erdvės pamažu užsipildo, ir tas užpildas Europoje dažnai yra menas“, – sakė A.Petrulienė.
Kalbėdama apie ateities planus A.Petrulienė sakė, jog kitas industrinis projektas turėtų būti su „Bangos“ bendruomene ir atskleidžiant dar vienos garsios Kauno vietos – buvusios Radijo gamyklos – istoriją.
Paroda „Didžioji pramonė: „Inkaras“ Kauno paveikslų galerijoje veiks iki kitų metų balandžio mėnesio.
