Parodos ir dviejų kanalų videoinstaliacijos pavadinimas „Rudzienko“ nurodo į netoli Varšuvos esantį mažą Lenkijos miestelį. Ten jaunimo socioterapijos centre gyvenančioms paauglėms amerikiečių menininkė organizavo kūrybines dirbtuves, o jų bendravimas ir improvizacijos galiausiai virto šia paroda.
Pirmą kartą eksponuota Čikagos menų klube 2016-aisiais, identiška instaliacija Vilniuje greičiausiai veikia kiek kitu režimu. Dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, dėl pažįstamų, mažiau egzotizuojamų peizažų, kalbos ar net mergaičių garderobo, dėl mažiau prisijaukintos parodinės estetikos ir dėl šiuo metu Lietuvoje ypač aktualios vaikų teisių problematikos.
Los Andžele dirbanti ir gyvenanti Sh. Lockhart vaikystės ir paauglystės temas savo menininėse praktikose tyrinėja daugiau nei du dešimtmečius. Antropologinis menininkės žvilgsnis į šią bendruomenę nukrypo dėl asmeninės pažinties su mergaičių globos namų aukletine Milena. Bandydama užčiuopti jos ir bendraamžių krizių priežastis, Sh. Lockhart merginoms pritaikė gyvas kūrybines pasitikėjimo treniruotes, o savo kūryboje subtiliai rekonstravo paauglystėje kamuojančius jausmus – baimę, vienatvę, nepasitikėjimą, pyktį, ilgesį, meilę, nusivylimą, pasimetimą, nežinią. Kone visą emocinę bedugnę, kuri juodo kubo situacijoje, atrodo, yra dar gilesnė.
Keturiasdešimties minučių videoprojekcijoje – stabilia kamera užfiksuotos paauglių mizanscenos: merginos, bandančios paleisti aitvarą, tarp medžių tolumoje vaikštantys siluetai, mergina, bandanti peršokti vandens telkinį, apsikabinusios ir apleistame pastate šokančios draugės, paauglės, sėdinčios medyje ar gulinčios pušyne. Menininkė dokumentuoja ne pirminius, impulsyvius merginų poelgius, bet veikiau režisuotus jų padirbinius. Iš pirmo žvilgsnio atrodantys natūralūs, iš tikrųjų šie veiksmai yra realių situacijų imitacija, būtent tai, kas būdinga šios amžiaus grupės žmonių elgsenai.
S. Lockhart šiuos tylius epizodus atskiria juodo ekrano intarpais, kuriuose slenka merginų pokalbių stenograma. „Kartais jaučiuosi taip, lyg Dievas viską kontroliuotų“, „šūdas, jau savaitę neturiu telefono“, „mano visas gyvenimas yra serija susimovimų“, „koks tavo mėgstamiausias maistas? Spagečiai“. Merginų pasaulėvoką iliustruojančiose ištraukose – sofistikuota ir naivi, o svarbiausia, atvira bendravimo maniera – būtent tai, ko suaugus imama stokoti.
Atimdama iš merginų aiškiai girdimą ar suprantamą balsą vaizdo fragmentuose, menininkė jį grąžina savotiško protokolo ir eilėraščio pavidalu (kitame parodos ekrane eksponuojama vienos mergaitės poema). Nuo vaizdo atskirtas tekstas Sh. Lockhart kūrinyje atkuria, savotiškai restauruoja paauglių kalbėjimą ir leidžia apsvarstyti jo svarbą. Kartu tai simboliškas atsigręžimas į menininkę įkvėpusį lenkų pedagogą Januszą Korczaką – vieną iš vaikų teisių pradininkų, lygiai prieš šimtmetį parašiusį knygą „Kaip mylėti vaiką“ ir siekusį, kad kiekvienas jų būtų išgirstas.
Ištęstais, mūsų kantrybės ir dėmesio gylį matuojančiais kadrais menininkė jautriai parodo ne tik tai, kokia nepatogi yra paauglystė. Sh. Lockhart paroda leidžia ieškoti estetinių paralelių su jos mokytojo Jameso Benningo kūryba. ŠMC kino salėje organizuoti abiejų menininkų filmų seansai įrodė, kokį svarbų vaidmenį jų kūryboje atlieka kraštovaizdis. Menininkės filme „Rudzienko“ užfiksuotas lenkiškas peizažas ima veikti kaip idiliškas arba nuniokotas fonas paaugliškiems pokalbiams, erdvė savojo „aš“ ieškojimams. Galų gale, tampa užuovėja nuo vienatvės, skausmo ir izoliacijos jausmo. Gal todėl videoinstaliacijoje merginoms ir nepavyksta paleisti aitvaro?
Atrodo, kad sprendimas griežtos architektūros minimalistinę parodą eksponuoti didžiojoje ŠMC salėje šią sunkiai aprėpiamo kraštovaizdžio patirtį turėtų pratęsti, jei nekamuotų jausmas, kad kur kas daugiau erdvės reikalauja ne pats kūrinys, bet menininkės pripažinimas ir svarba. Surengusi daugybę personalinių ir dalyvavusi dešimtyse grupinių parodų žymiausiose meno institucijose, Sh. Lockhart atstovavo Lenkijai 57-ojoje Venecijos bienalėje. Tuo tarpu ši ekspozicija yra pirmasis menininkės kūrybos pristatymas Baltijos šalyse ir savotiškas sugrįžimas į panašų geografinį peizažą, kaip kad užfiksuotasis kūrinyje.
Sunku paneigti, kad S. Lockhart kūryba reikalauja meditatyvaus įsižiūrėjimo ir veikia kaip laiko terapija. Lėta, tiršta, kone sustingdyta audiovizualinė menininkės kalba artima fotografijai, o pastaroji labai kinematografiška. Videoinstaliaciją lydinti fotografijų serija „Kai esi laisva, bėgi tamsoje“ (When You’re Free, You Run in the Dark, 2016) primena kadrus iš filmų, kurių siužetai lieka neaiškūs. Per mišką naktį bėgančių, o gal šokančių merginų fotografijos primena apie kitą menininkei svarbų kalbėjimo registrą – kūno kalbą. Būtent per dar neištreniruotą, bręstantį, jautrų ir nepatogų kūną sunkiasi emocinės būsenos – nerimas, erzelis, pažeidžiamumas, apatija. Šį paauglišką perteklių ir stoką menininkė savo darbe su bendruomene bando stabilizuoti.
Svarbu paminėti ir tai, kad Inesos Brašiškės ir Justinos Zubaitės kuruotą parodą Vilniuje papildė kūrybinės dirbtuvės, kuriose dalyvavo ir prie parodos prisidėjusios merginos iš Rudzienko socioterapijos centro. Norėtųsi tikėti, kad menininkė veikia kaip Salingerio romano veikėjas, norintis saugoti vaikus, žaidžiančius rugiuose prie bedugnės. Tačiau neapleidžia abejonės: kaip pamatuoti menininkės pagalbą merginoms? Ar terapijos rezultatai turėtų virsti vieno menininko kūriniu, ir kuo socialinis darbuotojas tokiose aplinkybėse skiriasi nuo kūrėjo?
Nepaisant kiek manipuliatyvaus kūrybinio metodo, S. Lockhart paroda užčiuopia universalius jauno žmogaus bruožus ir prabyla apie slenkstinio amžiaus tarpsnio problematiškumą. Ekspozicija leidžia identifikuoti užsilikusius ar prarastus paauglystės rudimentus net ir suaugusiųjų pasaulyje, kuris, sociologų teigimu, vis labiau atidėliojamas, o paauglystė – užsitęsia. Paroda galėtų tapti saugia atbraila virš bedugnės, siekiant pasitikrinti savo amžių ir kantrybę.
