Festivalis, kurio pagrindinė tema yra miestas, vyks net 17-oje įvairių Vilniaus vietų, nuo kultūrai skirtų erdvių, tokių kaip Nacionalinė dailės galerija ar Nacionalinis dramos teatras, iki paprastai praeiviams visiškai uždarų teritorijų, tokių kaip Lietuvos geležinkelių Traukinių remonto depo Grįžračio lauko teritorija ar Liepkalnio vandens saugykla.
Bienalės išvakarėse apie šio festivalio programą, išskirtinius autorius ir pasirodymus, performanso žanro madas, netikėtas vietas bei ateities ambicijas ir pasikalbėjome su bienalės meno vadove Neringa Bumbliene.
– Toks renginys Lietuvoje rengiamas pirmą kartą, tad pradžiai norėtųsi išgirsti, kas jį įkvėpė? Ar specialiai laukėte Vilniaus 700 metų jubiliejaus, o gal bienalę paskatino ir Lietuvos menininkių operos-performanso „Saulė ir jūra“ sėkmė?
– Išties abu šie faktoriai yra labai svarbūs. Tačiau aš pati prie komandos prisijungiau tuomet, kai jau buvo sukurta esminė bienalės struktūra: aiški koncepcija, data ir gautas finansavimas.
Akivaizdu tai, kad tokio didžiulio renginio be paramos ir politinės valios nebūtų įmanoma padaryti, todėl čia labai svarbus buvo „Vilnius 700“ kultūrinei programai skirtas didesnis finansavimas.
Pradėjus mąstyti apie tai, koks šis festivalis galėtų būti, „Saulės ir jūros“ sėkmė tapo vienu iš pagrindinių faktorių, mat Lietuva tarptautiniu mastu staiga tapo žinoma kaip „Saulės ir jūros“ kūrėjų šalis.
Taip pat mums pasirodė svarbu, kad tokios šiuolaikinio meno platformos nėra šiame regione, tad visos šios priežastys, susidėjusios į vieną krūvą, ir nulėmė pirmosios Vilniaus performanso meno bienalės atsiradimą.
– Kokia yra šios bienalės koncepcija, apie kurią ir sukasi visa renginio idėja?
– Tai yra miestas – Vilniaus miestas, o kartu ir miestas kaip žmonių kūrinys bei jų dominuojama erdvinė struktūra su savo išskirtiniu ritmu. Juk miestai gimsta ir klesti, o kartais sunyksta ir miršta. Arba yra sunaikinimai – kaip tai dabar vyksta Ukrainoje.
Buvo įdomu pamatyti miestą kaip platformą, kurioje telkiasi tiek daug skirtingų interesų, dramų, vizijų, aistrų, idėjų, troškimų, kurie persikloja tarpusavyje, sugyvena arba pešasi. Miestas kaip erdvė, kurioje vienos gyvybių formos čia puikiai jaučiasi, o kitos susikuria kitas, alternatyvias erdves.
Bienalės pasirodymai vyksta ne vienoje kurioje įprastoje meno institucijoje, bet labai skirtingose ir netikėtose miesto erdvėse.
Būtent šitokia koncepcija nulėmė ir tai, kad bienalės pasirodymai vyksta ne vienoje kurioje įprastoje meno institucijoje, bet labai skirtingose ir netikėtose miesto erdvėse. Tai suteiks galimybę žiūrovams ne tik išeiti į miestą, jį pamatyti kitaip, bet ir pagalvoti apie tai, koks ir kaip gyvena miestas.
– Performanso žanras pasaulyje yra populiarus jau ne vieną dešimtmetį ir iki šiol sulaukia daug dėmesio bei įvairių meno sričių kūrėjų įsitraukimo. Sakykite, ar ši bienalė, o ir apskritai performansas mūsų šalyje nėra kiek vėluojantis reiškinys?
– Šis klausimas tiesiogiai susijęs su mūsų šalies istorija: iki praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio pradžios daugelis šiuolaikinio meno formų bei temų negalėjo čia laisvai plėtotis. Žinoma, kai kas vyko pogrindyje, tačiau labiau matomos performanso apraiškos atsirado tik atkūrus nepriklausomybę.
Ar šis žanras mūsų šalyje vėluoja – suabejočiau. Nors tikrai esame nedideli ir jauni, tačiau meno srityje jau labai daug padarę. „Saulė ir jūra“, be jokios abejonės, vienas ryškiausių to pavyzdžių. Tačiau mes išties turime įvairių sričių menininkų, kurie gerai matomi ir tarptautiniame meno lauke.
Šis nepatogumas mus verčia visuomet būti gudresniems, inovatyvesniems, aktyvesniems. Ir leistis į drąsias avantiūras.
Be abejo, mums labai sunku lygintis su didžiųjų šalių meno renginiais vien dėl mastelio, finansavimo, komandų, galimybių. Šis nepatogumas mus verčia visuomet būti gudresniems, inovatyvesniems, aktyvesniems. Ir leistis į drąsias avantiūras. O tai visada netikėta ir be galo įdomu.
– Bienalės programoje numatyta net 31 pasirodymas. Kaip atsirinkote kokius kūrėjus kviesti, nes juk žvelgiant pasaulinio mastu pasirinkimas yra milžiniškas.
– Programą sudaro dvi dalys: kuruota ir atviro šaukimo. Pirmuoju atveju mane domino pasaulyje įsitvirtinę ir žinomi vardai. Maždaug pusę visos programos sudaro anksčiau jau sukurti performansai, o kitą pusę – nauji darbai, kurių premjeros kaip tik ir įvyks Vilniuje.
Atviro šaukimo programoje galėjo dalyvauti bet kas. Labai nustebome sulaukę net 300 paraiškų iš 58 šalių. Į pagalbą pasikvietusi dvi meno ekspertes – Estijos šiuolaikinio meno centro vadovę Marią Arusoo ir iš Lenkijos kilusią Antverpeno šiuolaikinio meno centro kuratorę Joanną Zielińską – drauge su jomis atsirinkome tai, kas mums pasirodė įdomiausia ir labiausiai atitiko bienalės temą.
Aš pati daugybę metų kuravau šiuolaikinio meno parodas, todėl ir atsirenkant kūrinius mane labiausiai domino eksperimentiniai darbai, kur jungiami skirtingi meno žanrai. Štai kodėl pakvietėme nemažai menininkų, kurių kūryboje performanas – viena iš raiškų.
Sausio mėnesį turėjome įžanginį bienalės renginį Lietuvos operos ir baleto teatre ir čia pakvietėme tarptautiniu mastu labai ryškiai matomą menininkę Emiliją Škarnulytę, daugiausiai dirbančią su filmais. Buvo labai įdomu pamatyti, kaip gyvas performanso žanras įtraukia kitas menines raiškas ir tampa kažkuo nauju.
Tad bienalėje netrūks eksperimentų ir žaidimų. Šia prasme tiek menininkams, tiek ir žiūrovams tai taps galimybe išeiti iš savojo komforto zonos ir pažiūrėti, ką galima padaryti netikėtose Vilniaus vietose bei neįprastose situacijose.
– Kokie kriterijai nulėmė, kad programos visuma tapo būtent tokia, kokia dabar yra?
– Visų pirma, žinoma, vertinome pačius kūrinius ir jų kokybę. Svarbi buvo ir tematinė bei žanrinė kūrinių įvairovė, o per skirtingus pasirodymus siekėme žiūrovams pateikti performanso meno įvairovę.
Tarkime, labai norėjau, kad ne visi kūriniai būtų vien apie žmones – šitaip bienalėje atsirado kūrinys apie katinus, kurie taip pat yra labai svarbi daugelio miestų gyvenimo dalis. Taip pat siekėme, kad būtų atspindėtos ir LGBT+, feminizmo, politinės ar karo Ukrainoje temos.
Performansas kaip žanras suteikia galimybę išgyventi tam tikrą savo gyvenimo akimirką kartu su kitais. Tai, kad visi esame šią akimirką čia ir kažkas vyksta ne tik su menininkų kūnais, bet veikia ir pačius žiūrovus yra be galo svarbus, net esminis, performanso žanro bruožas. Atsirinkome tuos menininkus, kurie savo kūryboje daugiau dirba su žiūrovais ir jų patirtimis, taip pat ir tokius, kurie „dirba“ su miesto „kūnu“.
– Kaip jūs nusakytumėte, kokį dabar etapą išgyvena performanso menas? Ar įmanoma nusakyti dabartines šio meno madas ar tendencijas?
– Performanso žanras gimė praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio Niujorke ir iš čia pasklido po Europą bei kitas šalis. Tad ši istorija jau yra labai solidi ir be galo spalvinga.
Šiandien performansas tapo sudėtine visų pagrindinių pasaulio meno institucijų dalimi. Ir net tos institucijos, kurios anksčiau orientuodavosi išimtinai į tradicines meno raiškas – tapybą ar skulptūrą – šiandien performansus įtraukia į savo programas. Beje, tą patį galima pasakyti ir apie Lietuvą.
Na, o temos – pačios įvairiausios. Kiekvienas menininkas dirba su tuo, kas jam labiausiai rūpi. Tai priklauso ir nuo regiono, istorijos, kultūrinės patirties. Taip pat ir asmeninės patirties: atėję iš šokio daugiau dirba su judesiu, iš konceptualaus meno sferos – su idėjų raiška, iš vizualaus meno – su vizualumu. Tad stengėmės, kad vienaip ar kitaip tai atsispindėtų ir mūsų bienalės programoje.
Pavyzdžiui, vieni garsiausių mūsų programos menininkų yra Niujorke gyvenantys Liamas Gillickas ir Antonas Vidokle'is. Jie surengs performansą Lietuvos geležinkelių Traukinių remonto depo Grįžračio lauko teritorijoje. Kūrinyje skambės profesionalių muzikantų atliekamos dainos, susijusios su įvairių kraštų nepriklausomybių judėjimais, o pati vieta taps kino filmavimo aikštele, tad žiūrovai galės pasijausti kažkur tarp koncerto ir kino gimimo.
– O kaip Lietuvos kūrėjai atrodo performanso meno kontekste? Ar didelis yra autorių ar kolektyvų pasirinkimas?
– Žvelgiant iš profesionalaus meno lauko perspektyvos, atrodo, kad Lietuvos menininkų pavardės visiems turėtų būti žinomos, tačiau kai pasižiūri iš platesnės visuomenės pozicijų, supranti, kaip tas matymas gerokai skiriasi. Mano draugas net juokauja sakydamas, kad apie menininkus neretai galima pasakyti „labai gerai žinomi, pirmą kartą girdėti“ (juokiasi). Tai, kas gerai žinoma Niujorke, nebūtinai yra girdėta Lietuvoje ir atvirkščiai – kas žinoma Lietuvoje, nebūtinai yra matoma pasaulyje.
Lietuvių menininkų programoje yra ne tiek jau mažai, tad tikrai galiu tvirtinti, kad pasirinkimą turėjome ir net visai neblogą.
Tačiau išties lietuvių menininkų programoje yra ne tiek jau mažai, tad tikrai galiu tvirtinti, kad pasirinkimą turėjome ir net visai neblogą. Tiesa, sakydama „lietuvių menininkai“, turiu galvoje ne tik vietinius, bet ir pasaulyje gyvenančius kūrėjus. Juk reikia turėti galvoje, kad rimtesnę kūrybinę karjerą turintys menininkai daug keliauja po pasaulį, reziduoja įvairiose šalyse, tad ir Lietuvoje ilgai neužsibūna.
Pavyzdžiui, mūsų bienalėje bus galima išvysti Eglės Budvytytės ir Marijos Olšauskaitės performansą „Song Sing Soil“. Abi menininkės praėjusiais metais savo kūrybą pristatė pagrindinėje Venecijos meno bienalės parodoje. Ypač Eglės kūryba yra plačiai matoma tarptautiniu mastu. Tarkime, šiais metais ji turėjo parodą Niujorke ir daugybę metų jau gyvena Amsterdame, tačiau Lietuvoje platesnei visuomenei yra mažai girdėta.
Panašiai yra ir su Emilija Škarnulyte, su kuria rengėme įžanginį bienalės renginį žiemą. Ji taip pat gerai matoma pasaulyje, neseniai dalyvavo vienoje svarbiausių Azijoje Gvangdžu meno bienalėje, jos kūriniai šiuo metu rodomi Helsinkyje, besiruošdama mūsų bienalei vyko į filmavimus Brazilijoje, o šiuo metu reziduoja Pietų Prancūzijoje.
Lietuvoje performanso meno scena egzistuoja ir retas menininkas neturi darbo, kuris vienaip ar kitaip nebūtų susijęs su šiuo žanru.
Tačiau Lietuvoje performansais užsiimantys menininkai tikrai nėra jokia naujiena, o tai vyksta jau tris dešimtmečius. Tad performanso meno scena egzistuoja ir retas menininkas neturi darbo, kuris vienaip ar kitaip nebūtų susijęs su šiuo žanru.
– Minėjote, kad bienalės pasirodymai vyks 17-oje skirtingų Vilniaus vietų, kurios daugelį nustebins savo netikėtumu: tai ir Liepkalnio vandens saugykla, Traukinių remonto depo Grįžračio lauko teritorijoje, Lazdynų baseinas, Kalvarijų turgus, Bernardinų sodo teniso aikštynas, senųjų žydų kapinių vieta šalia Sporto rūmų bei kitos. Kas tai nulėmė: konkretūs performansai ar siekis pamatyti patį miestą kitaip?
– Išties yra svarbūs abu šie aspektai. Norėjosi, pamatyti ir kitiems parodyti miestą, kuriuo įprastai nevaikštome, kuris nėra taip lengvai pasiekiamas. Taip pat rinkdami vietas mąstėme ir apie tai, kokias prasmes bei ryšį su pačiu kūriniu turi konkreti vieta.
Tarkime, traukinių remonto depo Grįžračio lauko teritorija yra tiesiogiai susijusi su kūriniu, mat vienu iš menininkų įkvėpimo šaltiniu yra besisukanti Vilniaus televizijos bokšto aikštelė. Štai kodėl jie ir mieste ieškojo kažkokios besisukančios platformos ir iš Niujorko, nuskenavę Vilniaus vaizdą, patys jie atrado ir pasirinko šią nepaprastai įdomią vietą.
Siekėme dirbti su miestu tokiu, koks jis yra, ir orientuotis ne tik į įprastas kultūrai skirtas erdves, bet ir ieškoti ko nors naujo, netikėto, įdomaus, užkulisinio. Praėjusi šitokį paieškų, pažinčių kelią, dabar aš ir pati geriau suprantu miestą ir matau, iš ko jis padarytas ir kaip funkcionuoja.
– Kokios būtų jūsų penkios asmeninės rekomendacijos šioje bienalėje?
– Visuomet sudėtinga iš grupės išskirti mažą dalį, nes visi kūriniai man jau yra tapę tartum vaikai.
Tačiau akcentuoti norėčiau atidarymo renginį, kuriame bus parodytas Eglės Budvytytės ir Marijos Olšauskaitės kūrinys „Song Sing Soil“: jame apmąstomas žmogaus kūnas ir jo santykis su žeme.
Taip pat paminėčiau poetės, radijo laidų vedėjos, meno kritikės Laimos Kreivytės, garsios Niujorke gyvenančios rašytojos Eileen Myles ir šiuolaikinio meno kuratorės Justės Kostikovaitės, pasivadinusių „Gimbutas Street Band“, performansą šalia Pamėnkalnio galerijos.
Vienareikšmiškai išskirsiu ir jau minėtą Liamo Gillicko ir Antono Vidokle'io kūrinį „Kelrodė šviesa. 2 dalis“ traukinių remonto depo Grįžračio lauko teritorijoje.
Pati labai nekantrauju pamatyti ir naują lietuvių dueto „Eye Gymnastics“ – Viktorijos Damerell ir Gailės Griciūtės – performansą „Apie ką svajoja betonas?“ Liepkalnio vandens saugykloje.
Taip pat bus įdomu išvysti ir estų menininkės Kris Lemsalu kūrinį „Geismo šventė“ Lazdynų baseine, labai intriguoja ir uždarymo kūrinys – Jacopo Miliani „Naktį mėtant kamuoliukus“ Bernardinų sodo teniso aikštyne.
– Nors bienalė tik prasideda, tačiau įdomu būtų išgirsti ir apie jūsų ambicijas, kaip įsivaizduojate šio festivalio ateitį?
– Ambicija ir siekis yra išlikti ir daryti, kad būtų ne tik pirmoji Vilniaus performanso meno bienalė, bet ir antroji, ir trečioji ir taip toliau. Tikimės kad bus palaikymas iš tokius renginius finansuojančių struktūrų bei politinės valios.
Turime ambicijų tapti matomi ne tik regione, bet ir žymiai platesniame kontekste.
Taip pat turime ambicijų tapti matomi ne tik regione, bet ir žymiai platesniame kontekste. Pati nemažai keliauju darbo reikalais ir esu užmezgusi kontaktus su svarbiomis pasaulio meno institucijomis. Viena tokių – tai garsiausia pasaulyje performanso meno bienalė „Performa“ Niujorke. Vienas iš šio renginio kuratorių atvyks pažiūrėti mūsų debiuto ir mes jau galvojame apie bendradarbiavimą antrojoje Vilniaus bienalėje.
Taip pat bendraujame su keliais festivaliais Paryžiuje, rimtu muziejumi Meksikoje. Tad 2025 metais tikimės turėti išties svarbius pasaulinio masto partnerius ir žiūrovus pakviesti į antrąją Vilniaus performanso meno bienalę. Tad palinkėkite mums sėkmės.
