Parodoje dalyvavo fotomenininkas Remigijus Treigys, keramikė Daiva Ložytė, skulptorius Arūnas Sakalauskas, keramikas Izrailas Baroti, juvelyras Saulius Bertulis, Jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė, tapytojas Rolandas Marčius ir kiti.
Retrospektyvinę parodą, kurią galima pamatyti iki gruodžio 1 d. Klaipėdos Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje, kuravo Vilniaus dailės akademijos profesorė Ramutė Rachlevičiūtė.
Ji 15min teigė, kad šioje parodoje svarbiausia yra užmojis, mat A.Banytė iš viso yra sukūrusi 1000 kvadratinių metrų vizualiojo meno.
„Vien nudažyti tokį plotą freskų ir mozaikų yra labai daug, o ji išraižė sienoje, – komentavo kuratorė. – Kai menininkė gauna didžiulį užsakymą, dažniausiai yra samdomi aukščiausios klasės tinkuotojai, kurie paruošia sieną tikrajai freskai. O visus kitus mažesnius 15-80 kvadratinių metrų užsakymus tinkuoja pati dailininkė. Tai nepaprastai fiziškai sudėtingi darbai.“
„Šiandien gyvename skubėjimo laikais ir visas menas yra efemeriškas – video, projekcijų, performanso, dokumentacijos formatu, tad to, kas išliktų amžiams, turime labai mažai“, – išryškino R.Rachlevičiūtė.
Parodoje galima išvyksti platų spektrą A.Banytės kūrybos. Joje galima rasti darbų, sukurtų prieš 50 metų, ir pačių vėliausių.
Vien Klaipėdoje A.Banytė yra sukūrusi virš dešimties objektų. Vienas paskutiniųjų jos darbų mozaika „Švč. Mergelė Marija – visų šventųjų ir ligonių globėja“ (2022) ant Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios Klaipėdoje fasado.
„Galime pasidžiaugti, kad mecenatai finansavo tokį darbą. Juk šios mozaikos gabaliukai buvo ruošiami mozaikos tėvynėje Ravenoje Italijoje. Jūs galite įsivaizduoti kokius turtus turi Klaipėda? Šiais laikais tokius projektus daro nebent Gytenis Umbrasas“, – komentuodama pastarąjį darbą teigė profesorė.
Paklausus, kokia yra didžiausia A.Banytės kūrybinė inovacija, R.Rachlevičiūtė atsakė: „Liūdna sakyti, bet ji yra paskutinė iš didžiųjų monumentalistų. Netikiu, kad kas bekurs 140 kvadratinių metrų tikros freskos. Tai didžiulis fizinis darbas, nuo kurio atsako pečių, rankų sąnariai. Įsivaizduokite – nutinkuojami keli plonyčiai spalvoto tinko sluoksniai ir paimamas aštrus peilis, su kuriuo raižoma tol, kol atsiveria apatinis, vidurinis arba viršutinis sluoksniai.“
Pasak R.Rachlevičiūtės, A.Banytė pratęsė profesorės Sofijos Veiverytės aukščiausio lygio freskos tradiciją ir sukūrė savitą stilių: „Tą mes matome menininkės portretuose ir natiurmortuose. A.Banytė pratęsia galingos moters, plataus užmojo liniją.“
Labai norėčiau ją teikti šių metų Nacionalinei kultūros ir meno premijai, pažymėjo profesorė.
„Atvirai pasakius, žinant komisijos prioritetus ir tai, kad skiriamos tik šešios premijos, šansų mažai, tačiau pabandyti galima“, – teigė R.Rachlevičiūtė.
Menininkė, kalbėdama su 15min, išliko lakoniška. Pristatymo metu R.Rachlevičiūtė pažymėjo, kad buvo sudėtinga menininkę prikalbinti dalyvauti parodoje.
„Aš jau nebedirbu kūrybiškai, nebeturiu jėgų ir sąlygų – jau 20 metų neturiu atskiros savo studijos. Baigėsi mano muzika. Būna taip“, – 15min teigė A.Banytė.
Kokie per visą gyvenimą kurti darbai menininkei išlieka svarbiausi? „Freskos. Sieninė tapyba. O visa kita yra tiesiog taip - freskoms surinkta medžiaga“, – aiškiai atsakė menininkė.
Kaip didžiausią savo gyvenimo mokytoją ji įvardijo S.Veiverytę, su kuria palaikė šiltą santykį.
„Ji buvo mokytoja iš didžiosios raidės, – komentavo A.Banytė. – Ji man dėstė, penkerius metus dirbome institute, o po to dvejus metus dirbome kartu.“
Paklausus, kaip jaučiasi būdama klaipėdiete, ji atsakė, kad puikiai: „Man reikalinga ramybė ir savi žmonės. Čia išvažiavau specialiai, norėjau to nuo instituto pabaigimo.“
A.Banytė gimė 1949 metais rugpjūčio 6 d. Mažeikiuose. 1974 metais baigė Lietuvos dailės institutą, o nuo 1973-iųjų dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje.
