Įvairios nuogirdos, dažniausiai – apie kitų Latvijos, ypač jos sostinės, kultūrinių įstaigų pasipiktinimą naująja iniciatyva – įtvirtino „oligarchų pinigų“ ir politinių žaidimų mitologiją, kurios niekas negalėjo nei išaiškinti, nei paneigti. Keliaudama į bienalę jau mačiau tą recenziją, kurią turėčiau parašyti, ir nežinojau, ar šįkart pavyks surasti švarų lapą.
Iš tikrųjų, dalis mitų atlaikė bienalės atidarymo savaitgalį: tie patys pinigai, kurių nepatirti – neįmanoma; kitų prisiminimai iš vakarėlių Jūrmaloje su magnatais ir austrėmis; kolegų bei dalyvių raportai apie organizatorių profesionalumą ir visą penktadienį netylantis klausimas: o kur dabar yra Hansas Ulrichas Obristas? Tada prasideda masyvi ekspozicija, viešoji programa ir pasidaro akivaizdu: tai konkrečių taisyklių ir dėsnių egzaminas, kuris nebetaikomas jau įsitvirtinusioms bienalėms. Identiteto braižymo, „probleminių“ teorijų formulavimo ir socialinio magnetizmo testas laikomas visuose frontuose: aštuoniose skirtingose vietose, skaitmenizuotuose ir spausdintuose kūrinių tekstuose, ambicinguose ateities planuose, o naktį, užsidarius ekspozicijos durims – ant scenos bei eilėse prie baro.
Agnijos Mirgorodskajos vadovaujamas Rygos bienalės fondas šį egzaminą išlaikė gerais pažymiais, kad ir nuo ko nusirašinėjo ir kas padeda. Bandymai savarankiškai išsiaiškinti, kokiais turtais disponuoja Mirgorodskajos tėvas Genadijus Mirgorodskis ir kitos slaviškos pavardės, kurioms atvirai dėkojama už paramą, veda į pasenusius arba pasitikėjimo nebekeliančius šaltinius. Žvejybos konsorciumai, prabangios Maskvos galerijos, Latvijos bankai – mitologija pučiasi, kol pasidaro neaprėpiama, kaip plokščią pasaulį laikančios vėžlių nugaros. Turiu pati sau pripažinti, kad šios struktūros per didelės, kad jas suvokčiau be šamanistinio išsilavinimo, ir dabar būtų prasmingiau grįžti prie smulkesnių.
Smulkesni esame mes, veikiantys kitose spaudos nutylimose pusėse, ir turintys klausti: kaip išlaikome savo kritinį egzaminą? Kaip galime skrosti mūsų draugams ir pažįstamiems – įskaitant ir šio teksto autorę – prisidurti ar pragyventi leidžiančius mechanizmus, net kai jie kelia abejonių? Kiek profesinės ir žmogiškosios etikos, gebėjimo įsižiūrėti ir rūpintis išlieka po labai gero vakarėlio? Mūsų ryšiai, bendri rūpesčiai ir panašios patirtys leidžia dalintis didžiųjų sistemų kritika, bet visi žinome, kad per daug prarastume likę be jų.
Yra vienintelė adekvati pozicija, paskutinis švarus lapas: visi esame beviltiškai susikompromitavę. RIBOCA tai suvokia ir šauna atgal, siūlydama strategišką pasakojimą, nepaliekantį vietos opozicijai.
RIBOCOS kritinis pjūvis iš tikrųjų yra itin pozityvi pasaulio vizija: menininkų pilna, jie gilinasi į tiek daug dalykų, ir pateikia juos taip įdomiai, kad galima iš naujo pamilti ir euroremontą (kaip Henrikės Naumann projekte „Eurotique“), ir išnykusias rūšis (Johanneso Heldeno ir Hakano Jonsono kriptidų „Encyclopedia“ arba Maarteno Vanden Eyndės anekdotas „Homo Stupidus Stupidus“), ir nusibodusias istorijas (Sven Johne videolaiškas „Dear Vladimir Putin“, Eriko Kesselio fotokičinis Baltijos kelias, Indrės Šerpytytės darbai).
Jos problemų laukas iš tiesų yra saugi oazė kurioje galima iš naujo patikėti žmogumi ir jo galia pasaulį suvokti, o tuo pačiu – ir išspręsti. Paviršutiniškai pateikiant daugybę alternatyvių mąstymo modelių, jie visi nukenksminami, o visiškai lėkšti kūriniai susilieja su tokiais ryškiais pavyzdžiais kaip Alexis Blake choreografinis performansas, skirtas klasikinių moteriškų pozų tapyboje dekonstrukcijai, Femkės Herregraven akcijos biržų algoritmų ir katastrofų tyrimas arba Taus Makhachevos vienpusiai pašnekesiai su epistoliariniais atsiprašymais.
Dar yra specialieji efektai, kuriuos išnaudoja atmosferiški, į kvapą, garsą ir patirtį orientuoti darbai: netrūksta nei tamsos (Marko Diono instaliacija „A Tour of the Dark Museum“, kviečianti su blankiu prožektoriumi apžiūrėti Latvijos universiteto senojo biologijos fakulteto eksponatus), nei karščio (Oswaldo Macios „The Opera of Cross-pollination“, geltonas tropikų kambarys, kuriame galima jaustis kaip puolamam bičių). Netrūksta scenografijos: čia genetikos laboratorija (erdvinė Lynn Hershman-Leeson instaliacija „Infinity Engine“, lėkštai išsidriekianti per keturis kambarius), Venesuelos tropikų trobelė (Marco Montiel-Soto reliktas iš daugiausia žaibo iškrovų pasaulyje patiriančio Venesuelos regiono), butaforinė naminukės darykla (Roberto Kusmirowskio kalbos ir kontekstų žaidimas „IGRA“).
Visa tai taip arti ir taip tanku, kad nebėra ką perskaityti – galima tik grožėtis hipnotizuojančiu peizažu. Kilnus bandymas atkovoti pamirštas jusles, skiriant joms visą Tilmano Wendlando suprojektuotą „Sensoriumą“ „Dubulti“ meno stotyje Jūrmaloje, baigiasi „Litexpo“ sales primenančia ekspozicija, kurioje viskas yra stendai ir neapleidžia jausmas: būtų daug ramiau, jei čia bent būtų kažkas reklamuojama.
Jau esu mąsčiusi, kad galbūt tai – neišvengiama bienalės formato, stambios parodos paveikumo problema. Bet RIBOCA visgi – artimesnė, tiek geografiškai, tiek mitologiškai. Darosi nuoširdžiai nejauku: negi mes visi esame įkaitai?
Viename iš bienalės atidarymo vakarėlių koncertavusi electroclash / electropop grupė „Chicks On Speed“ išjudino ne tik publiką, bet ir specifinę melancholiją. Padaužiškas feminizmas, ekologija be kompromisų ir kitos kolektyvinio gėrio praktikos vis dažniau nusėda popindustrijos figūrų pilvuose, redukuojamos į individualios pozicijos, asmeninio šarmo ženklelius.
Tokių bienalėje galima prisirinkti sočiai, nes jos intencija ir tikslinė auditorija – ypatingai aptaki. Rygos bienalė yra milžiniško meninio nuotykio, didelės ir turtingos ambicijos fasadas, ir, taip pat, pareiškimas miesto, norinčio sau išsikirsti poziciją.
Kokia ta pozicija ir ambicija? Nežinau, nes gal tikrai neįmanoma to suprasti operuojant smulkesniuose masteliuose. O galint nusipirkti sau vietą tiesiai ant pasaulį laikančio vėžlio nugaros, viskas, netgi tai, kas vyksta pirmą kartą, tikrai yra amžina – ir mes galime nebent stengtis ir veikti, kad vieną dieną taip nebebūtų visai.
