Menininkas Žygimantas Augustinas parodoje „in.550“ parodo ironišką šios kamuojančios tarpinės būsenos pusę ir dar labiau patvirtina, koks paslankus spekuliacijoms yra istorinis laikas.
Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Akademija“ eksponuojamoje parodoje menininkas tęsia savo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio, Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto (1520–1572) vardo, pavardės ir atvaizdo manipuliacijas. Inversiškai (lot. inversio – apvertimas, perstatymas) komponuodamas pasakojimą, Žygimantas August(in)as sumaniai inkorporuoja save į Jogailaičių dinastijos gretas kaip pramanytą (o gal semantiškai nulemtą) palikuonį, ir štai parodos pavadinime telieka vienas nuo sutapimų išvalytas „in“ ir skaičius 550, žymintis jo didenybės Žygimanto Augusto tėvo Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo (1467–1548) 550-ąsias gimimo metines. Šia proga tariamam tėvui menininkas turi dovaną – utopinės Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų rekonstrukcijos projektą.
Nors tokie spekuliatyvūs istorinių datų, įamžinimo ar miestų gyvinimo projektai nėra naujiena (dar 2016-ųjų vasarą projektų erdvėje „Sodų 4“ veikė Kęstučio Šapokos ir Sauliaus Grigoravičiaus kuruotas ir menininko Dano Aleksos įgyvendintas „Šimtmečio projektas“, verti prisiminti Juozo Laivio dipolio „Galerija greitkelyje „Vilnius–Kaunas“ (2006) ir Mindaugo Navako „Vilniaus sąsiuvinių“ (1981–1985; 1988–1994) projektai), tačiau šis Žygimanto Augustino siūlymas 2002–2009 m. atstatytą Valdovų rūmų pastatą pritaikyti šiuolaikinėms reikmėms pasirodė ypač laiku ir turi nepaprastai kruopščiai pagrįstą turinį bei mimetiškai atkartotą realybėje vykstančių projektų formą.
Darosi sunku patikėti, kad visa tai – nerimta: paskelbtas rekonstrukcijos idėjų konkursas; jį laimi architektas Vaidas Grinčelaitis, pasiūlęs rūmus paaukštinti keliais papildomais tarsi riesto liežuvio formos stikliniais aukštais; pateikti architektūriniai antstato planai ir komiteto tvirtinamasis raštas. Viskas galėtų priminti vadinamojo „Stiklainio“ Kaune (Laisvės al. 90) pranašystę, jei tik ši nebūtų išsipildžiusi dar prieš ją paskelbiant. Tad tarsi dar kartą patvirtindamas neretai absurdišką ir komišką paveldosaugos ir paveldokūros situaciją, Žygimanto Augustino projektas užduoda klausimą – ar atstatymo faktas pastatą paverčia ypatingiau saugomu ir dar labiau neliečiamu?
Ar XXI amžiaus plytomis galima imituoti XVI amžių, bet neatstovauti šiuolaikiniams interesams? Kodėl palimpsestiškame, ne kartą perrašytame istoriniame šio statinio pasakojime negalėtų atsirasti šios kartos ženklų? Galų gale, ką bendro turime su valdovais ir jų kultūra šiandien?
Ar atstatymo faktas pastatą paverčia ypatingiau saugomu ir dar labiau neliečiamu? Ar XXI amžiaus plytomis galima imituoti XVI amžių, bet neatstovauti šiuolaikiniams interesams?
Per pastarąjį pusmetį sustiprėjęs ir kone priverstiniu tapęs etninės kultūros diegimas patvirtino keletą faktų. Po politinės partijos, deklaravusios valstietiškas vertybes, pergalės, LDK valdovų rūmai simboliškai dar labiau nutolsta. Kitaip nei su Gedimino pilimi ar slenkančiu jos kalnu, tokio stipraus emocinio-patriotinio ryšio su rūmais nepavyko susikurti net juos atstačius. Juos sunku įveiksminti mūsų pačių sąmonėje ir ritualuose. Pagrindinė priežastis, kodėl rūmai taip sunkiai paklūsta tautiniam susitapatinimui, ko gero, ir yra ta, kad pramaišiui su kitomis tautomis turėjome dalytis valdovus, bajorai greitai sulenkėjo, o vienintelė vieta, kur galėjo būti saugomas tautiškumas ir lietuvybė, ir buvo kaimas, tad rūmai tampa nepaslankūs etno-centristiniam, vis dažniau net pagoniškam mąstymui.
Menininkas Žygimantas Augustinas istorinių asmenybių ir simbolių savinimąsi taikliai parodo parodoje pakabinęs lenkiškoje internetinėje parduotuvėje rastus marškinėlius su Žygimanto Senojo herbu. Priešais ant sienos kybo Žygimanto Augustino, įsikūnijusio į Žygimantą Senąjį, portretas, ir norisi sakyti: karalius nuogas, nes iš tiesų jie kartu su karaliene Bona Sforca nutapyti pusnuogiai, tik su kilmingumą išduodančiais atributais (perlų vėriniu, pirštinaitėmis), tačiau tuoj pat supranti, kad naujų drabužių reikia ne tik statiniui, bet ir istorinei asmenybei, jei jau imamės šiuolaikinti visus fasadus. Atrodo, kad tautinėmis (ir ne tik) tatuiruotėmis paveiksle papuoštas karalius tuoj tuoj iš jo išlips, apsirengs lenkiškus marškinėlius ir žengs į naujus, akropolį ant kalvos primenančius savo rūmus.
Svarbu pastebėti, kad Žygimanto Augustino parodoje nėra nė vienos nereikalingos detalės. Visi eksponuojami darbai ir objektai sudaro vientisą pasakojimą, persikeliantį ir už parodos ribų, neleidžiantį pamiršti kūrybinio menininko braižo ir strategijų. Todėl šią parodą reiktų vertinti ir kaip pavykusią alternatyvą aktualizuoti istorines datas, ir kaip rimtą komentarą minėtai tarpinei tauti-patriotiškumo būsenai identifikuoti. Menininkas siūlo ne konkretų rūmų rekonstrukcijos variantą, bet paties istorinio vertinimo rekonstrukciją. Minėtas radikalus patriotizmas pastaruoju metu pasireiškia arba tik palankiu ir paslankiu, arba tik negatyviu vienos šalies politinio klimato vertinimu.
Nors paroda pasakoja apie kitą laikotarpį ir kitas aktualijas, ji taikliai susišaukia su šiuo metu „Kino pavasaryje“ rodomu Wojciecho Smarzowskio filmu „Voluinė“. Juosta pasakoja apie pietvakarinėje Voluinėje Antrojo pasaulinio karo metu tarp lenkų ir ukrainiečių užsimezgusią įtampą, galiausiai virtusią žiauriomis žudynėmis. Sudėtinga ir klampi juosta bando atspindėti anuomet vykusius tragiškus įvykius, korektiškai bandydama išvengti šiuolaikinio tautų vertinimo ir skirstymo į barikadas. Dėl šio filmo rodymo Lietuvoje kino festivaliui adresuoti ir išplatinti vieši laiškai įrodo, kad šalys geba įgyti kritinį imunitetą, tad nevalia kalbėti apie istoriją, disonuojančią su šiandiena – nepaisant istorinių pustonių, imama kovingą šalies istoriją formuoti čia ir dabar ir, pageidautina, kad tai darytų panašų likimą išgyvenusios šalys.
Atidžiai atsižvelgdamas į šiuolaikines architektūrines ir gyvenimo būdo tendencijas, menininkas sutirština spalvas ir perkelia netikėtus derinius į jiems nebūdingas vietas. Kičas rimtu veidu pagrindžiamas tiksliais matavimais ir tampa visai stilingu sprendimu.
Būtent apie tokią darnią istorinę nedarną savo parodoje ir kalba menininkas Žygimantas Augustinas. Atidžiai atsižvelgdamas į šiuolaikines architektūrines ir gyvenimo būdo tendencijas, menininkas sutirština spalvas ir perkelia netikėtus derinius į jiems nebūdingas vietas. Kičas rimtu veidu pagrindžiamas tiksliais matavimais ir tampa visai stilingu sprendimu. Siūlomas architektūrinis stiklo ir plieno antstatas – išvalytas nuo bet kokių etno-centristinių konotacijų, tad atstovauja kosmopolitiškąjį polių ir nesunkiai galėtų įsipaišyti bet kuriame urbanistiniame kraštovaizdyje.
Šis nutapytas ir aukso rėmuose įrėmintas hibridas tarsi patvirtina savo galimą būtį, leisdamas į jį žiūrėti kaip į jau įvykusį lapsus historique, tačiau palikdmas atvirą klausimą, kuris iš veiksmų – atstatymas ar rekonstrukcija yra labiau lapsus ? Žygimantas Augustinas istoriją apnuogina tiesiogine to žodžio prasme, drąsiai teigdamas, kad amžiną paklaidą turinčiam istoriniam vaizdavimui darosi vis labiau nebesvarbu, kaip faktai bus iliustruoti. Kai istoriniuose šaltiniuose atsiranda tiek daug skirtingų tų pačių istorinių asmenybių atvaizdų, tuomet nieko šventvagiško valdovus vaizduoti ir su apatiniais, ir ištatuiruotais kūnais. Menininkas taikliai parodo, kaip į vieną istoriją gali sutilpti ir joje sugyventi kelios jos versijos, keli scenarijai, kelios tautos ir net keli Žygimantai – Augustas ir August(in)as, galų gale dveji rūmai, šiuo metu veikiantys tik kaip patys sau valdovai.
