Tapytoją Rūtenę Merk meno kritikai vadina viena labiausiai intriguojančių jaunosios kartos kūrėjų. Anot meno kuratoriaus Audriaus Pociaus, „jos kūryboje atsiskleidžia daug šiandienos įtampų, kylančių tiek meno lauke, tiek už jo ribų. Vienas įdomiausių menininkės darbų aspektų yra tai, kad ji, jautriai atsižvelgdama į savo mediją, vienu metu ir tęsia, ir kuria savotišką pertrūkį lietuvių tapybos tradicijoje“.
Vienas galerijos „Downs & Ross“ direktorių ir parodos kuratorių Alexas Rossas paklaustas, kaip atrado Rūtenę Merk, sako, jog pirmoji jo pažintis su tapytojos kūryba buvo virtuali. „Esu itin dėkingas „Editorial“, „Rupert“, ŠMC už tai, kad atkreipė mano galerijos dėmesį į taip stipriai įvairialypę Rūtenės meninę praktiką. Taip pat dėkoju Justei Kostikovaitei, Valentinui Klimašauskui, Ulai Tornau, Žilvinui Landsbergui, Augustinai Matusevičiūtei, Virginijjai Januškevičiūtei, Neringai Černiauskaitei, Ugniui Gelgudai ir daugeliui kitų, kurie mane padrąsino bei praturtino manąsias Lietuvos šiuolaikinio meno ir teorijos patirtis“, – apie Lietuvos vizualiosios kultūros atradimą pasakoja A.Rossas.
Anot kuratoriaus, Rūtenės Merk paroda „Sprites“ tarsi tyrinėja ribas tarp monumentalumo ir simuliacijos, kvestionuoja objekto santykį su istoriografija ir spekuliatyviomis egzistavimo sąlygomis, kelia privatumo klausimus. Be to, labai subtiliai pastūmėja susimąstyti apie meno vaidmenį formuojant naujas fikcijos ontologijas. A. Rossas pastebi, jog tapytojos darbai yra labai aliuziški ir daugialaikiai – juose gali rasti atspindžius šiuos įkvėpusių pirmtakų: nuo italų Renesanso tapytojo Verrocchio iki video žaidėjų kūrėjo Sakaguchi, nuo aktorės Lindsay Lohan iki videožaidimo „Grand Theft Auto“, nuo Annlee iki Egipto Naujosios Karalystės. „Man ir mano partnerei Tarai Downs didelė garbė pristatyti pirmąją Rūtenes Merk personalinę parodą Niujorke“, – sakė A.Rossas.
Kai po parodos atidarymo susitikau su Rūtene kavos puodeliui vienoje Niujorko kavinių, ji neslėpė džiaugsmo, jog jos personalinė paroda atsidarė šiame meno megapolyje. Manhetene Žemutiniame Ist Saide (Lower East Side) įsikūrusioje galerijoje „Downs & Ross“ nuo balandžio 28 d. iki birželio 9 d. buvo eksponuojami devyni 28-erių metų tapytojos Rūtenės Merk darbai. Šiuo metu Miunchene gyvenanti kūrėja Lietuvoje žinoma daugiausia meno mylėtojams, tačiau jos kūryba vis plačiau atrandama už mūsų šalies ribų.
– Rūtene, ką tik Niujorke vienoje įtakingų šiuolaikinio meno galerijų „Downs & Ross“ pasibaigė pirmoji Tavo personalinė paroda JAV. Buvai atvykusi į parodos atidarymą balandžio pabaigoje. Kokie įspūdžiai iš parodos pristatymo ir viešnagės Niujorke?
– Niujorkas turi labai stiprią meno sceną ir būti jos dalimi man yra džiuginantis pasiekimas. Be to, Niujorką tiesiog myliu.
Jaudulio buvo pradžioje, kai sužinojau apie galimybę čia daryti personalinę parodą. Nebuvau tikra, ar per gana trumpą laiką pavyks užpildyti nemažą galerijos „Downs & Ross“ erdvę. Bet likus mėnesiui iki atidarymo supratau – paroda pavyks.
– Labai džiaugiausi sužinojusi, jog ši paroda Niujorke Tau buvo itin sėkminga. Ar tiesa, kad Tavo tapybos darbų jau įsigijo rimti JAV meno kolekcininkai?
– Taip, paroda yra „sold out“ – to tikrai nesitikėjau. Paveikslų įsigijo žinomi meno fondai iš Niujorko bei Milano, taip pat privatūs kolekcininkai iš JAV, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės. Į parodą dėmesį atkreipė ir ją aplankyti parekomendavo tokie leidiniai kaip „The New York Times“ ir „Artforum“. Žinoma, mane toks dėmesys džiugina ir motyvuoja. Geri kolekcininkai tęsia menininko pradėtą darbą, kūrinius tarsi „įvaikindami“ ir rūpindamiesi tolimesne jų sklaida.
– Šiuo metu gyveni Miunchene. Kodėl iškeitei Vilnių į šį Vokietijos miestą? Ar Tau nepavyko pritapti Lietuvos tapybos kontekste, nepatiko pas mus vyraujanti atmosfera tarp menininkų?
– Būtent Vilniui esu dėkinga už galimybę formuotis kaip menininkei. Gyvendama jame, turėjau daug lėto laiko augti, o atmosfera tarp jaunų menininkų čia yra autentiška ir nesuvaržyta.
Tačiau Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedroje nepritapau – ir to nesigailiu. Į viešumą iškilę studentų liudijimai apie ją yra tiesa. Dėl to bendraminčių ieškojau už tapybos lauko ribų, šiuolaikinio meno scenoje.
Tapyba neturi kalbos barjero ir ji gali būti suprantama greitai ir vienodai gerai Vienoje, Niujorke ar Šanchajuje. Todėl išvykti į Vokietiją, kuri turi stiprią šiuolaikinės tapybos tradiciją, atrodė verta.
Išvykau tęsti tapybos studijų į Miuncheną, nes ten gyveno ir dirbo mano draugas. Dėl to įsikurti buvo kur kas lengviau.
Miunchenas yra inžinerijos, laipiojimo uolomis, vadinamojo boulderingo, ir odinių šortų miestas. Kai atvykau į čia, negalėjau atsistebėti, kad daugelis čia mėgsta šventiškai dėvėti tautinį kostiumą. Kita vertus, miestas turi stiprią automobilių, įvairių technologijų industriją ir tai kuria progresyvumo, futurizmo atmosferą. Pavyzdžiui, didžiausios pasaulyje gaubto stiklo plokštės panaudotos statyti „Apple Park“ būstinei Kalifornijoje, pagamintos būtent Miunchene. Netoli driekiasi Alpės ir miuncheniečiai yra atsidavę turistautojai ir sportininkai. Gyvenimo būdu – tai ramus ir žalias miestas.
Man čia nesunku susikaupti ir susitelkti į tapybos praktiką, kuri reikalauja sėslumo ir geros techninių priemonių bazės. Miunchene nemažai laiko praleidžiu įvairiose meno reikmenų parduotuvėse – mėgstu tyrinėti dažus, pigmentus, teptukus, įvairias praktines priemones, tobulinti savo reikmenų komplektą. Organizuotumas ir kokybiški įrankiai dirbtuvėje man yra labai svarbu, dėl to negaliu dirbti bet kur.
Tapyba neturi kalbos barjero ir ji gali būti suprantama greitai ir vienodai gerai Vienoje, Niujorke ar Šanchajuje.
– Kokioje aplinkoje kuri? Kaip apibūdintum save kaip kūrėją?
– Tapymas man yra kasdienė praktika, todėl labai svarbu dienotvarkės planavimas ir teisinga rutina. Studijoje priešingai – esu spontaniška ir intuityvi. Kai susitvarkau su disciplina, spontaniškumas skleidžiasi geriau.
– Dirbi greitai ar lėtai? Ar grįžti prie jau nutapytų darbų?
– Teikiu pirmenybę intensyvioms ir ilgoms tapymo sesijoms. Per jas bandau suformuluoti tapomo paveikslo esmę, stengiuosi eiti tiesiai prie reikalo.
Vaizdo kūrimas ant drobės yra laike vykstantis materialus procesas, kuris negali būti pakartojamas. Suklydus, niekados negaliu grįžti atgal nuspaudžiant mygtuką „atšaukti“. Kita vertus, paveikslus kuriu sluoksniais, kuriems reikia atskirų etapų.
Mano tapymo technika yra tarsi keistas ekspresyvios kaligrafijos ir skaitmeninės spaudos mišinys, nors viską atlieku ranka ir teptuku, nenaudodama projektoriaus ar aerografo – pneumatinio dažų purkštuvo.
– Tavo tapybos darbai yra savotiškas mūsų dabartinio laikotarpio atspindys. Socialinėje erdvėje kiekvienas nori būti herojus, kurį pats ir susikuria, nušlifuodamas, pakeisdamas, kartais net perkurdamas savo tapatybę. Tavo tapomi personažai irgi yra tarsi perkurta realybė?
– Taip, mano paveikslų veikėjai gyvena perkuriamos realybės, vaizdų ir fantazijos erdvėje. Joje ir kuriame savo herojus ir marginalizuojame kitus. Vaizdų industrija šią sritį pavertė mūsų kasdienybe. Bandau parodyti, kad tai yra nebanalu ir tikra.
Mane domina tai, ką pavadinčiau skaitmeninio vaizdo paveikslu, kurio kilmė labai įvairi – filmo kadras, medžiaga „iš interneto“, žaidimo screenshot‘as, kompiuterinis renderis, telefonu padaryta nuotrauka ir pan.
Parodos Niujorke pavadinimas „Sprites“ turi tris skirtingas, bet su mano kūryba susijusias žodžio reikšmes: fėja arba elfas; kompiuterinės grafikos žaidimo veikėjas; ir retos formos aukštuminis žaibas. O pats žodis kilęs iš lotyniško „spirit“ – siela.
– Kaip pasirenki vienus ar kitus savo kūrinių personažus?
– Personažų pasirinkimą lemia daug priežasčių, bet pirmiausia jiems turiu jausti simpatiją. Renkuosi tuos veikėjus ir istorijas, kurios mane jaudina, primena kažką pažįstamą, ar pasirodo, jog jiems reikia simbolinio kūno, reprezentavimo.
Mane domina ta erdvė, kuri atsiranda tarp žmogaus ir jo atvaizdo. Atvaizdas kartu yra ir dokumentas, liudijimas ir fantazija, iškraipymas. Taip pat man rūpi tapybos klasikiniai tikslai ir jos realizmo siekis, bet suprantu, kad į praeitį grįžti neįmanoma ir nereikia.
Dėl to mano heroje ar šventuoju gali tapti, pavyzdžiui, anonimiška ir bevardė kompiuterinių žaidimų veikėja Danni arba skaitmeninės animacijos aktorė, daktarė Aki Ross. Tikiu, visi veikėjai turi sielas.
– Kokios asmenybės Tave formavo? Kas turėjo didžiausią įtaka Tavo gyvenime?
– Didžiausią įtaką turėjo išsikraustymas studijuoti iš Raseinių į Vilnių. Gyvendama mažame miestelyje, kuriame nebuvo menininkų ir kūrybinės veiklos, jaučiausi vieniša, bet to net nesupratau. Ūkiškoje aplinkoje nepritapau, neturėjau tam nei talento, nei noro. Atsikrausčiusi į Vilnių, po truputį pradėjau suvokti, kad vis dėlto nesu viena tokia.
Dėl asmenybių... Ilgai galvojau, kad „kai užaugsiu“ – noriu būti kaip Albas Dumbldoras iš Hario Poterio.
– O kokie kūrėjai pastaruoju metu Tau paliko didžiausią įspūdį?
– Seku meno įvykius. Paskutiniai atradimai – tapytojos Gertrude Abercrombie ir Mernet Larsen.
Kita vertus, įkvėpimo randu ir popkultūroje, ir filmuose, ir muzikoje. Vis grįžtu prie kino trilogijos „Matrica“, šį pavasarį daug klausiau Nilüfel Yanya ir Tierra Whack muzikos.
– Menininkės kelią pasirinkai sąmoningai?
– Visada svajojau apie artistišką profesiją – šokėja, dainininkė, aktorė, mados dizainerė, tapytoja. Anot mamos, piešti pradėjau, kai tik galėjau rankose nulaikyt pieštuką. Atsimenu, jog visi stebėdavosi, kad mano piešiniai tarsi gyvi.
Mane domina ta erdvė, kuri atsiranda tarp žmogaus ir jo atvaizdo.
– Garsus, o gal tiksliau vienas ryškiausių, Niujorko meno kritikų Jerry‘is Saltzas žurnalui „New York“ parašė didžiulį straipsnį „Kaip tapti menininku“. Ir šiame išdėstė net 33 taisykles. Viena jų skelbia: „Atrask savo balsą“. Kaip manai, Tau šiame visko perpildytame meno pasaulyje pavyko atrasti savo balsą?
– Manau savo išskirtinį balsą turime visi. Nors sutinku, galima jo negirdėti, jį pamiršti. Kai man tai nutinka, bandau prisiminti savo pirmus piešinius, pirmąsias aistras. Tada negalvojau, kieno tai balsas, tiesiog veikiau.
