Karolina pasakoja, kad poreikis kažko imtis atsirado dėl pastarosiomis savaitėmis socialiniuose tinkluose prieš LGBT bendruomenę nukreiptų negatyvių reakcijų ir komentarų. „Nori nenori tai skaitai, ypač dabar, per karantiną, kai dar labiau remiamės į socialinius tinklus“, – sako Karolina.
Idėją požeminės perėjos sieną nudažyti vaivorykštės spalvomis pasiūlė Karolinos draugas Linas. Kaip pasakoja mergina, tai, kad sieną vaivorykštes spalvomis margino jiedu abu, jai itin svarbu.
„Aš esu biseksuali, Linas – heteroseksualus. Ir mes kitiems atrodome kaip heteroseksuali pora. Todėl man asmeniškai buvo svarbūs tie užrašai, nes ir aš tikriausiai nesu matoma kaip LGBT bendruomenei priklausantis žmogus, o juk taip pat esu kažkieno kaimynė. Ir, tuo pačiu, smagu, kad mes tai darėme dviese – ir žmogus iš LGBT bendruomenės, ir žmogus ne iš LGBT bendruomenės, kad taip pat jaučiamės ir vienodai stipriai norėjome padaryti šitą akciją“, – sako Karolina.
Smagu, kad mes tai darėme dviese – ir žmogus iš LGBT bendruomenės, ir žmogus ne iš LGBT bendruomenės, kad taip pat jaučiamės ir vienodai stipriai norėjome padaryti šitą akciją.
Vaivorykštė gimė simbolinę dieną
Nešini teptukais ir 12 litrų dažų Karolina ir Linas į požeminę perėją keliavo Kovo 11-ąją. Kaip pasakoja Karolina, iš pradžių ši diena pasirinkta praktiniais sumetimais – sugalvojusi šį projektą pora tiesiog ieškojo artimiausios laisvos dienos.
„Tačiau po to pagalvojome, kad gal kaip tik gerai, kad dažome Kovo 11-ąją, nes mums vienodai svarbus buvo tiek sienos dažymo rezultatas, tiek procesas. Pagalvojome, jeigu į šį kontekstą būtų įterpti praeiviai, kokios būtų jų reakcijos – ne paprastą dieną, o štai per Kovo 11-ąją? Vėliau pagalvojome, kad šią dieną atsiranda ir dar vienas diskursas – kad švenčiame nepriklausomybę ir laisvę, bet iš tikrųjų kiek tų žmonių gyvenančių Lietuvoje jaučiasi saugūs ir laisvi, kalbant, aišku, apie LGBT bendruomenę“, – sako Karolina.
Kaip pasakoja mergina, praeivių reakcijos nustebino: „Dieną prieš pradėjome šiek tiek nerimauti, kad gal ir dažus kažkas pasiims, kol dažysime, buvome pasiruošę daug negatyvių komentarų sulaukti, bet iš tikrųjų tai reakcijos nustebino.
Atsiranda ir dar vienas diskursas – kad švenčiame nepriklausomybę ir laisvę, bet iš tikrųjų kiek tų žmonių gyvenančių Lietuvoje jaučiasi saugūs ir laisvi, kalbant, aišku, apie LGBT bendruomenę.
Dauguma praeivių nereagavo, o iš tų kas reagavo, dauguma komentarų buvo palaikantys arba tiesiog pozityvūs. Buvo ir močiučių, kurios tiesiog džiaugėsi, kad siena bus spalvinga, graži, buvo ir mamų su vaikais besidžiaugiančių. Aišku, buvo ir tų, kurie iš karto suprato tematiką ir palaikė, todėl buvo smagu atlikti patį procesą. Tikrai nesitikėjome, kad sulauksime tiek teigiamo dėmesio, tiek proceso metu, tiek po to.“
Mergina pasakoja, kad 8 valandas trukęs procesas išvargino fiziškai, bet tuo pačiu buvo ir malonus.
„Dažymas kūnus tikrai išvargino, kitą dieną galvojau, kad gal apsirgau, nes skaudėjo visus raumenis. Bet mentaliai jis neprailgo. Turbūt ir dėl teigiamo praeivių dėmesio, ir tiesiog iš vidinės motyvacijos, kad reikia tai padaryti“, – sako Karolina.
„Tavo dėstytoja“, „tavo kasininkas“
Pirminė Karolinos ir Lino mintis buvo tiesiog vaivorykštė, o vėliau jiedu pagalvojo, kad reikėtų kažką ir užrašyti.
„Ilgai galvojome, koks tai turėtų būti užrašas, nes sykiu norėjosi padaryti ir kažkokį pareiškimą, bet tuo pačiu pagalvojome, kad būtų gerai sugalvoti, kaip nukenksminti ir ateityje potencialiai ant šios sienos atsirasiančius užrašus. Tada sugalvojau pavardinti įvairius žmones, profesijas, giminaičius.
Kai prieini arčiau ir atsistoji priešais, pamatai, kad ten „tavo sesė“, „tavo bendradarbė“, „tavo kurjeris“, „tavo odontologas“.
Kadangi siena vinguota, išėjo ir toks smagus dalykas – kai žiūri iš šono, matai tiesiog kažkokias atsitiktines raides. O kai prieini arčiau ir atsistoji priešais, pamatai, kad ten „tavo sesė“, „tavo bendradarbė“, „tavo kurjeris“, „tavo odontologas“, – sako Karolina.
Mergina pasakoja, kad šiais užrašais norėjo pasiekti abi auditorijas – tiek LGBT bendruomenę, tiek socialiniuose tinkluose neigiamus komentarus apie ją rašančius žmonės bei kai kuriuos politikus.
Visi mes žinome tokių žmonių, tik gal nežinom, kad žinom.
„Iš vienos pusės skyrėme LGBT bendruomenei, kurios daugelį narių pastaruoju metu supo negatyvūs ir liūdni jausmai. Yra daug žmonių, kurie galbūt jaučiasi vieniši. Siekėme parodyti, kad mes nesame iš tikrųjų tokie vieniši, ir galbūt patys vieni apie kitus nežinome – juk neklausi kurjerio ar kasininko, ar jis heteroseksualus ar ne, ar cislytis ar translytis.
Tuo pačiu norėjosi kalbėti ir kitai auditorijai – komentatoriams ir kai kuriems politikams. Atrodo, kad žmonės kartais įsivaizduoja, kad LGBT bendruomenė yra tarsi kažkokia organizacija iš kosmoso, ir jie neva nieko iš šios bendruomenės narių nepažįsta, lyg jie būtų iš kažkur kitur atėję.
Siekėme parodyti, kad mes nesame iš tikrųjų tokie vieniši, ir galbūt patys vieni apie kitus nežinome – juk neklausi kurjerio ar kasininko, ar jis heteroseksualus ar ne, ar cislytis ar translytis.
Bet iš tikrųjų visi mes žinome tokių žmonių, tik gal nežinom, kad žinom. Daug kas patys slepia savo tapatybę, nes kai aplinkui tokios nuotaikos, ir iš kai kurių politikų, ir iš socialinių medijų, tai nesinori to sakyti arba kartais ir tiesiog neišeina iš kalbos“, – sako Karolina.
Siekia dialogo
Požeminė perėja Narbuto gatvėje Vilniuje – viena iš tų vietų sostinėje, kuriose drąsiai laukiami sienas grafičiais ar kitais piešiniais dabinti norintys žmonės. Paklausta, ar nebijo, kad vaivorykštę gali sugadinti kiti, galbūt net piktybiški piešiniai ar užrašai, Karolina sako to tikrai nebijanti. Pora netgi nori pamatyti, kaip ši siena ateityje keisis.
„Dar prieš tai atlikdami žinojome, kad tai yra laikinas projektas. Patys domimės gatvės meno ir grafičių kultūra, tai net neabejojome, ir iš dalies netgi laukiame, kada gi siena pasipildys kažkokiais naujais piešiniais ar užrašais – ar susijusiais, ar ne.
O kad visa visa siena būtų uždažyta ir kad nesimatytų, jog čia kažkada buvo vaivorykštė, manau, prireiktų tikrai ilgo laiko“, – sako Karolina.
Kadangi pro šią požeminę perėją Karolina ir Linas praeina neretai, jie planuoja sienos kismą stebėti ir įamžinti.
„Būtų smagu padokumentuoti tuos kitus, naujus piešinius, tuos dialogus, tiek teigiamus, tiek neigiamus, ar iš viso nesusijus; pasižiūrėti, kaip ta siena gyvena. Galbūt tada dar kokį koliažą padaryti“, – sako ji.
Padrąsino kitus
Mergina sako sulaukti tiek teigiamų reakcijų ir dėmesio nesitikėjusi – žmonės dalinasi, kad ši Karolinos ir Lino iniciatyva įkvėpė ir suteikė drasos.
Bet kuris žmogus gali kokią nors tokią akciją padaryti.
„Mes netgi specialiai procesą filmavome telefonu, kad būtų mėgėjiška estetika. Nes bet kuris žmogus gali kokią nors tokią akciją padaryti.
Labai smagu, kad kažką įkvėpėme, kad kažkas jaučiasi geriau ir saugiau. Tikrai džiaugiamės, kad taip pozityviai pavyko šita akcija“, – sako Karolina.
