Žaidimas „Utility for the Soul“ kurtas kaip Nacionalinės dailės galerijos parodos „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“, kuri turėjo startuoti dar praėjusių metų rudenį, dalis. Dėl karantino nukėlus parodos atidarymą, nuspręsta parodos starto nelaukti ir žaidimu pasidalinti su auditorija, tad šiandien žaidimą galima parsisiųsti į išmaniuosius telefonus ir kompiuterius. Lietuviškų žaidimų apdovanojimuose „LT Game Awards 2020“ žaidimas buvo nominuotas Geriausio garso dizaino ir Geriausio meninio stilio kategorijose, o pastarojoje ir nugalėjo.
Apie A.Kasubos utopinę idėją, virtusią kompiuteriniu žaidimu, portalui 15min pasakoja Nacionalinės dailės galerijos kuratorė, menotyrininkė Elona Lubytė ir žaidimą sukūrusios studijos dizaineris Povilas Vincentas Jankūnas.
Vieta atgauti pusiausvyrą
„Įrengimai sielai“ dienos šviesą pirmą kartą išvydo 1970 m. kaip spirale įrišti puslapiai, kuriuose A.Kasuba dėsto savo utopinę gyvenimo pasaulyje be stačių kampų idėją ją iliustruodama minimalistiniais piešiniais. „Įrengimus sielai“ A.Kasuba sukūrė „Experiments in Arts and Technology“ (Eksperimentai mene ir technologijose) sąjūdžio kvietimu kurti „Projektus už meno ribų“.
„Pasiūlymas šviesių pažiūrių įmonėms, neabejingoms socialiniams padariniams, kuriuos sukelia mūsų mechanizuotoje visuomenėje įsisenėjęs žmogaus poreikių nepaisymas“, – tokie žodžiai įrašyti pirmajame šios knygelės puslapyje.
A.Kasubos iliustruotas tekstas „Įrengimai sielai“ siūlo „šviesių pažiūrų įmonėms“ savo darbuotojams įkurti „Atsiskyrimo namus“ (A Retreat House) – vietą, kurioje darbuotojai „susidurtų ne su dar vienu žmogaus tęsiniu, o su pirmapradėmis žemės, ugnies, vandens ir oro stichijomis“. Tai vieta, kurioje, kaip rašoma menininkės pasiūlyme, „žmogui būtų suteikta galimybė atgauti pusiausvyrą, ne tik pabėgti nuo civilizacijos spaudimo.“
Nors pasiūlymo apimtis nedidelė, „Atsiskyrimo namus“ A.Kasuba apgalvojo iki smulkiausių detalių: nuo to, kaip atrodytų pastatas, kur ir kokie kambariai jame būtų, kiek žmonių gali juose apsistoti iki to, kokie garsai kokiame kambaryje ir kokiu metu turi skambėti.
Anot A.Kasubos kūrybos tyrinėtojos Elonos Lubytės, po „Atsiskyrimo namus“ vaikščiojantis veikėjas – ypatingas.
„Žmogus, kurį ji veda iš vieno kambario į kitą ir kurį ji padaro pagrindiniu savo teksto veikėju, kaip personažas atsiranda jos kūryboje jau labai anksti – 1950 m. Ankstyvajame kūrybos laikotarpyje, kuriame dar buvo žmonių ir veikėjų, buvo ir du egzistenciniai personažai – sapnuojantis ir einantis žmogus. Tas einantis žmogus buvo susijęs su iš viduramžių žinomu terminu homunculus. Tai žmogus-klajoklis, žmogus-ėjikas, kuris eina per gyvenimą. Šis personažas keliauja per visą autorės kūrybą. Jo piešinys kabėjo ir prie jos kompiuterio, su kuriuo ji dirbo“, – sako E.Lubytė.
Ji buvo plačių pažiūrų, šiuolaikiško, atviro mąstymo žmogus, – sako E.Lubytė.
Kūrėjos manifestas
A.Kasubos kūrybos tyrinėtoja „Įrengimus sielai“ vadina menininkės manifestu. Praėjus penkeriems metams po idėjos gimimo A.Kasuba pati savo lėšomis išleido šį tekstą atskira knygele. A.Kasuba taip pat jį eksponavo namuose, savo studijoje Niujorke įrengtoje bei metus su puse veikusioje „Gyvenamojoje aplinkoje”. „Jis svarbus kaip kūrėjos socialines ir estetines vertybes įvardinantis tekstas“, – sako E.Lubytė.
Anot menotyrininkės, „Įrengimai sielai“ gimė XX a. 7-8 deš. sandūroje, tuo metu, kai korporacijų galios kritika ir ieškojimas alternatyvių gyvenimo būdų sutapo su Vietnamo karo, Vudstoko, hipių epochos maištaujančiais sąjūdžiais ir judėjimais.
Jis svarbus kaip kūrėjos socialines ir estetines vertybes įvardinantis tekstas, – sako E.Lubytė.
Nors, anot E.Lubytės, A.Kasubos darbuose juntamas „socialinės kritikos užtaisas“, tačiau kūrėjai svarbiausi buvo meniniai tikslai ir uždaviniai, o sprendimai, kuriuos ji priėmė kurdama „Įrengimus sielai“, tuo metu tiesiog tvyrojo ore. Anot menotyrininkės, A.Kasuba savęs nesiejo nei su hipių pasaulėžiūra, nei su feministine pozicija ar kitais to meto judėjimais. Pirmumą ji teikė tiek taikomųjų, tiek vizionieriškų kūrybinių uždavinių įgyvendinimo kokybei.
„Įrengimuose sielai“ ryškus žmogaus prarasto ryšio su aplinka ir gamta ieškojimas. Pasak E.Lubytės, ekologija, tvarumas – tai svarbūs A.Kasubos kūrybos ir gyvenimo aspektai.
Į kalbą, kaip į formą, ji atsakingai ir rimtai žiūrėjo, – sako E.Lubytė.
„Ji buvo plačių pažiūrų, šiuolaikiško, atviro mąstymo žmogus. Šiuos įgūdžius jai suformavo jos jaunystė, vaikystė praleista Ginkūnų dvare ir tos ištakos, susijusios ne su agrarine kultūra, bet su į tarptautiškumą orientuota dvaro kultūra“, – sako E.Lubytė. Dvare ją auklėjo vokiečių ir anglų guvernantės, todėl išvykus į JAV, kitaip nei kiti pokario išeiviai, ji jau mokėjo anglų kalbą, nuo 7-ojo dešimtmečio ja rašė dienoraščius, o gyvenimo pabaigoje išleido ir kelias autorines knygas – rašė poezijos ir metafizikos tekstus.
„Kalba ir minčių dėstymas, kaip ir erdvinių meno kūrinių kūrimas, jai buvo svarbus. Kalba, kaip instrumentas, jai buvo svarbi. Į kalbą, kaip į formą, ji atsakingai ir rimtai žiūrėjo“, – sako E.Lubytė.
Utopinė idėja realizuota žaidime
Užduoties sukurti virtualų „Įrengimų sielai“ pasaulį ėmėsi žaidimų kūrėjai „Weekend Warriors“ – Povilas Vincentas Jankūnas, atsakingas už dizainą ir meninį žaidimo stilių, muzikos ir garso takelio kūrėjas Ignas Čeponis, programuotojai Mykolas Krupauskas ir Aleksandras Trakas.
Matyt, su ta architektūra ateina platesnis požiūris ne tik į tai, ką darome, bet ir apskritai į pasaulį, – sako P.V.Jankūnas.
„Mūsų komanda nėra tradicinė žaidimų kūrimo komanda – joje yra du architektai, vienas iš jų esu aš. Matyt, su ta architektūra ateina platesnis požiūris ne tik į tai, ką darome, bet ir apskritai į pasaulį. Mums visuomet yra įdomu ieškoti naujų perteikimo būdų ir naujų idėjų, taip pat svarbu, patiems, kaip kūrėjams, domėtis kitais kūrėjais. A.Kasuba mus domina savo kūrybiniu palikimu, išskirtinumu. Tai tikrai buvo tokia menininkė, kurios darbai buvo pakankamai išskirtiniai ir individualūs. Tie darbai, kuriais rėmėmės yra aktualūs net ir šiandieną“, – sako architektas, „Weekend Warriors“ kūrėjas P.V. Jankūnas.
Jis pasakoja, kad žaidimo kūrimo procese didžiausias iššūkis buvo išsirinkti, ką iš menininkės darbų perkelti į kompiuterinio žaidimo formatą. Įsigilinus į didžiulį A.Kasubos kūrybinį palikimą dėmesį patraukė būtent „Įrengimai sielai“.
„Tai yra tokia vieta, kur per erdvę yra bandoma atgaivinti darbo ir šiuolaikinio gyvenimo gniuždomų darbuotojų sielas ir jų gilesnę būseną. Būtent šis aspektas mus ir „pagavo“, kadangi mes esame susiję su architektūra, o tai reiškia – ir su erdve, tai būtent erdvės perteikimas visai kitu kampu ir patraukė mūsų dėmesį“, – sako vienas žaidimo kūrėjų.
Anot P.V.Jankūno, „Įrengimų sielai“ kūrimo procesas buvo labiau adaptacinis, negu kitų žaidimų, su kuriais įprastai dirba „Weekend Warriors“ kūrėjai. Nors dažniausiai jie kuria žaidimą „nuo tuščio lapo“, šįkart kūrėjai prisilietė prie jau susiformavusio, brandaus kūrinio, o tai P.V.Jankūnas apibūdina kaip įsipareigojimą.
Tai yra tokia vieta, kur per erdvę yra bandoma atgaivinti darbo ir šiuolaikinio gyvenimo gniuždomų darbuotojų sielas ir jų gilesnę būseną. Būtent šis aspektas mus ir „pagavo“, – sako P.V.Jankūnas.
„Iš vienos pusės tai mus apribojo, bet iš kitos pusės turėjome ir laisvės būtent pritaikomume. Kaipgi tą objektą, kuris yra knygos arba istorijos formatu, kaip jį perkelti į tokį, kuris būtų interaktyvus. Pagrindinį turinį perkėlėme, bet tame perkėlime įdėjome nemažai savęs“, – sako kūrėjas.
Knygelė – tarsi vadovas iš praeities
Kaip pasakoja P.V.Jankūnas, žaidimo kūrimo procese itin naudingos buvo kruopšios A.Kasubos nuorodos: „Daug teko derintis ir bendrauti su NDG darbuotojais bei parodos kuratore. Kadangi menininkė išėjo anapilin 2019 m. pradžioje ir su ja negalėjome turėti kontakto, tai galėjome remtis būtent jos knygutėje paliktomis nuorodomis ir susipažinę su jos kūryba galvoti, kas gi jai, kaip asmenybei, būtų tikę ir kas būtų netikę“.
„Ta knygutė yra ne tik istorija, bet ir pasiūlymas, – sako P.V.Jankūnas. – A.Kasuba ją suvokia ne kaip kažkokią pasaką, bet ji aprašė netgi kaipgi tai įgyvendinti, iki pačių mechanizmų, net iki to, kokia muzika turėtų groti, kas padėjo mūsų grupės muzikantui geriau suvokti, kaipgi sukurti muziką šiam žaidimui. Į knygutę ir jos nuorodas, bent jau aš, asmeniškai, pažiūrėjau tarsi į vadovą, kuris buvo skirtas iš praeities mums, kad mes galėtume pagaliau paimti ir tą utopinę vietovę atkurti nors ir virtualioje erdvėje“.
P.V.Jankūnas pasakoja, kad žaidimo kūrėjai norėjo perteikti tos vietos, A.Kasubos sugalvotų „Atsiskyrimo namų“ jauseną ir perteikti ir tai, ką jaustų ir darytų ten besilankantis žmogus.
„Kadangi šis A.Kasubos darbas buvo pakankamai utopinis projektas, jis niekuomet ir neišvydo tiesiogiai savo forma dienos šviesos. Šiame žaidime ta vietovė įgyja pavidalą, o jos esmė yra apsivalymo per meditaciją su pagrindiniais elementais – žeme, oru, ugnimi, vandeniu. Pagrindinė siekiamybė buvo būtent toks žaidimas, kuris daug nereikalautų ir kuris suteiktų tą atmosferą.
Svarbu paminėti, kad atmosferą labai smarkiai kuria ir garsai, kurie taip pat yra visiškai minimalistiniai, ambientiniai, kurti pagal pačios A.Kasubos paraštėse parašytas taisykles. Pavyzdžiui, kad šioje ar kitoje vietoje turi būti būtent bangų mūšos garsai. Ir tokiu būdu per autorės nurodymus mes matyt pasiekėme meditacinės erdvės pojūtį“, – sako P.V.Jankūnas.
Universali idėja
A.Kasubos kūrybos tyrinėtojos E.Lubytės teigimu, „Įrengimai sielai“ – universali idėja. „Matyt todėl ji, kaip ir visos universalios idėjos, yra aktuali šiandieną. Juo labiau, kad yra tendencija atsigręžti į tą laiką, persvarstyti to meto mene atsiradusius naujus sąjūdžius. Universalus meno kūrinys, jis morališkai nesensta. Tik kiti jo aspektai visuomenę viename ar kitame laike labiau sudomina ar patraukia“, – sako menotyrininkė.
Pasak E.Lubytės, kalbant apie A.Kasubos kūrybą svarbu nepamiršti, kad ji kūrė laisvame pasaulyje ir gyvenime bei kūryboje visada turėjo galimybę pasirinkti savo kelią. Anot menotyrininkės, tai, kad A.Kasuba gyveno Niujorke – viename iš didžiausių XX a. antros pusės meno centrų pasaulyje – ir plačių galimybių bei dinamiškoje aplinkoje, lėmė jos kūrybos universalumą.
„Matyt todėl šiandieną, viskas, ką ji darė neatrodo įmuziejinta. Tai yra gyva, atvira ir aktualu“, – sako E.Lubytė.
