Pastaruoju metu dažnai diagnozuojamų technologinių Vilniaus sistemų ligų kontekste, architektės Onos Lozuraitytės kuruota paroda tampa kone savalaike diagnostine skersinių miesto organų pjūvių išklotine. Tiesa, nors eksponuojamų infografijų laikotarpis ribojasi su sovietmečio pabaiga, paralelės su šiandienos miestovaizdžiu mezgasi į parodą žvelgiant kaip į pirmuosius paciento knygelės puslapius.
Tad nūdienos inžinerinių tinklų ar susisiekimo komunikacijos negalavimus čia būtų galima lyginti su tuo metu dar sveiko ir dar tik formuojamo bei auginamo, begalės infrastruktūrų neišvagoto Vilniaus kraštovaizdžio pavyzdžiais. Kitą vertus, nors topografinis Vilniaus veidas miestiečiui pažinus ir įdiegtas į kone kiekvieną modernizuotą tranzitinį veiksmą, pradedant viešojo transporto stotelėse esančiu žemėlapiu, baigiant įsistebeilijimu į jį telefono ekrane, belaukiant programėle išsikviesto taksi, parodoje rodomus žemėlapius neprofesionalams perskaityti tampa šiek tiek sudėtingiau.
Apsunkintą parodos skaitymą nulemia keli dalykai. Pirma, sąmoningas architektūrinis sprendimas eksponatus ant metalinių strypų sukabinti arba per aukštai, arba per žemai; antra, akivaizdus susitelkimas į infrastruktūrų vizualizacijų estetiką. Nors, viena vertus, parodos architektų Onos Lozuraitytės ir Petro Išoros žingsnis atkartoti kalvotą ir daubotą Vilniaus landšaftą atrodo simpatiškas, o tuo pačiu ir pagrįstas, kita vertus, tai dar labiau sustiprina įspūdį, kad eksponatų apžiūra gali, o ir turi apsiriboti tik estetiniu patyrimu, mat informacija iki kurios reikia pasistiebti ar pasilenkti tiesiog praslysta pro akis ir tampa nesufokusuoto žvilgsnio užsklanda, geografiniu fonu.
Kitaip tariant, tarp stiklų įrėminti, specialiai parodai iš įvairių muziejų kolekcijų, tyrimų institutų, bibliotekų, valstybinių bei asmeninių archyvų surinkti eksponatai labiau primena paslaptingus ir iki galo tik profesionalams suprantamus gražius ornamentus petri lėkštelėse, o tai visą parodą padaro labiau procedūrine, nei kontekstualia – joje tarsi limfos, tarsi jungiamojo audinio trūksta išartikuliuotos, viską sujungiančios idėjos.
Eksponatai veikia kaip trūkčiojantys ir spazmuojantys miesto organai, leidžiantys Vilnių pamatyti vis skirtingą. Vis dėlto galima sveikinti Lietuvoje įsitvirtinančią tendenciją jau savaime nuo meninių funkcijų dezinfekuotus dokumentus, mokslinius artefaktus ar trūnijančius archyvus paversti eksponatais, atviresniais, prieinamesniais objektais ir bandyti juos kontekstualizuoti. Galima sakyti, kad paroda tokiu būdu atlieka kelias funkcijas: ne tik bando parodyti, kaip nuo seniausių istorinių šaltinių laikų steigėsi miesto kraštovaizdžio architektūros disciplina, kaip buvo formuojamas Vilniaus kraštovaizdis, bet ir pati formuoja dažnai uždarų, tokią informaciją kaupiančių ir saugančių institucijų peizažą.
Vis dėlto, vaikštant po parodą niekaip neapleidžia mintis Vilnių apžiūrinėti kaip kūną, o tiksliau, kaip išpreparuotas atskiras jo dalis. Štai sostinės centro arba, vadinamosios miesto širdies žemėlapiai iš tiesų primena kairįjį ir dešinįjį prieširdžius su ištekančia Neries arterija ir mažomis išsišakojančiomis gatvelių kraujagyslėmis. O parkų ir aikščių planai darosi panašūs jei ne į permanentinį miesto veido makiažą, tai į plastinės chirurgijos aktą. O jei dar įterpsime šiandienos bandymus iki skausmo sukultūrinti parkus, skverus ir aikštes, išgrindžiant, iškertant ir nupoliruojant, ši metafora taps dar tinkamesnė. Juk iš tiesų, formuoti miesto peizažą reiškia užsiimti savotiška režisūra arba minimaliai invazine chirurgija, kai siekiama diagnozuoti ir gydyti ligas sukeliant kaip galima mažesnę traumą organizmui.
Tai dar labiau sustiprina įspūdį, kad eksponatų apžiūra gali, o ir turi apsiriboti tik estetiniu patyrimu, mat informacija iki kurios reikia pasistiebti ar pasilenkti tiesiog praslysta pro akis ir tampa nesufokusuoto žvilgsnio užsklanda, geografiniu fonu.
Tačiau pastaruoju metu susidaro įspūdis, kad ši kraštovaizdžio formavimo disciplina dažniau suprantama tik kaip postfaktinė miesto paviršiaus tvarkyba ir dekoravimas, o ne kaip integruotas ir funkcionalus viešojo sektoriaus kokybės ir gyventojams teikiamų paslaugų gerinimas. Šiuo atveju, paroda „Formuojant peizažą“ veikia kaip profilaktinė procedūra pačiai miesto infrastruktūrų savivokai ir mūsų suvokimui, kad ji vis dėlto yra, ir kas ji yra.
Pagalvoti ir susirūpinti infrastruktūra, kaip ir savo sveikata, dažniausiai esame linkę tik tuomet, kai ši sustreikuoja, kai iš nematomos ir tiesiog sklandžiai veikiančios ji virsta lyg iš rikiuotės išėjusia sistema. Istorikas Paulas N. Edwardsas straipsnyje „Infrastructure and Modernity: Force, Time, and Social Organization in the History of Sociotechnical Systems“ (2003) (liet. „Infrastruktūra ir modernumas: galia, laikas ir socialinė organizacija sociotechnologinių sistemų istorijoje“) teigia, kad visuomenę disciplinuojančiai veikia ne kas kitas, bet būtent infrastruktūra. Turėdamas galvoje tokias technologines sistemas, kaip keliai, centralizuotas vandens tiekimas, kanalizacija, geležinkelis (o šiuosyk papildyti ir į pirmą vietą, ko gero, iškelti reiktų ir 4G ar nemokamą belaidį internetą), P. N. Edwardsas sako, kad būdamos nebyliomis sistemomis, jos apsprendžia kitas miestiečių veiklas, formuoja kasdienį jų gyvenimą. Galima sakyti, kad ir paroda atidengia paviršinį miesto odos sluoksnį ir atkreipia dėmesį į šį tikrąją gyvastį ir cirkuliaciją užtikrinantį kompleksą, jo reikšmę ir įtaką.
Šios parodos kontekste galima iškelti dar kelis klausimus – kiek šiandien mums dar būdingas kartografinis mąstymas, kodėl svarbu pažinti ženklinę sistemą ir miestą kaip ribinį darinį, ar sugebame naviguoti ir (ne)pasiklysti savo mieste, galų gale, kada miestas tampa savas? Norint atsakyti į šiuos klausimus, į galvą lenda topofilijos sąvoka, apibrėžianti meilę vietai, savotiška vietojauta, kai tam tikra vieta tampa žmogaus prisirišimo ar jausmų objektu, na, kaip kito, kuriuo norime rūpintis, kūnas ir jo sveikata. Tačiau įdomu, kokiais būdais miestas šiandien pajaučiamas geriausiai, ypač, kai labiau nei bet kada esame pripratę prie tokio droniško iš viršaus į apačią nukreipto žemėlapiško vaizdo, o geografinę orientaciją vis labiau esame linkę patikėti savo neretai išmanesniems už mus įrenginiams.
Ar peržvelgus daugiau nei 300 objektų parodoje labiau paaiškėja miesto ribos ir ribų pakraščiai, ar aiškesni tampa to meto sprendimai ir miesto tvarkymo bei modernizavimo tendencijos? Ar miestas tampa labiau savas, jei leista mesti žvilgsnį į visuomenės anksčiau nepasiekusius tvarkybos planus? Štai čia verta paminėti parodai giminingą, tačiau praktiškai menininko Vitalijaus Červiakovo įgyvendintą performansų seriją „Vilnius – tiesiai per aplinkui“. Vaikščiojimą kaip meninės praktikos metodą ne kartą savo kūryboje ir tyrimuose taikęs menininkas šiame projekte išsikėlė tikslą apeiti Vilnių palei oficialią žemėlapyje pažymėtą miesto liniją. Įdomu, kad nedidelė kartu keliaujančių žmonių grupė tiesiogiai ir metaforiškai patyrė miesto pakraščius bei miesto peizažą, susidūrė su infrastruktūros buvimu ir nebuvimu, o svarbiausia, ne visuomet galėjo sinchronizuoti žemėlapyje pažymėtą liniją su savo ėjimo trajektorijomis – ta oficialioji driekdavosi tai per pastatus, tai per laukus ar brūzgynus, diktuodama ją apeiti būtent sukultūrintais keliais ir palikdama klausimų apie tai, kas ir pagal ką nustato miesto apibrėžtį, rėžius ir braižybą, kas formuoja peizažo pabaigą.
Šios parodos kontekste galima iškelti dar kelis klausimus – kiek šiandien mums dar būdingas kartografinis mąstymas, kodėl svarbu pažinti ženklinę sistemą ir miestą kaip ribinį darinį, ar sugebame naviguoti ir (ne)pasiklysti savo mieste, galų gale, kada miestas tampa savas?
Dėl nedidelio atotrūkio laike norisi paminėti dar kelis nesenus kultūrinius reiškinius, įsiterpiančius tame pačiame (į/iš)teritorinimo kontekste. Gegužės pabaigoje Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje vykęs 7-asis inter-formato simpoziumas „Palei linijas“ taip pat apmąstė žemėlapiavimo ir vaikščiojimo metodus. Pasitelkus liniją kaip metaforinį ir simbolinį instrumentą, žvelgta, kaip ji skrodžia ar vingiuoja erdvėje, diagramose, žemėlapiuose, kaip ji tuo pat metu geba jungti ir skirti procesus.
Vėl brėžiant liniją iki Vilniaus, svarbu paminėti dar kelis per pastaruosius metus iš meilės (jau minėtos topofilijos) sostinei gimusius darbus: tai Dariaus Pocevičiaus urbanistikos istorijos tyrinėjimai, tilpę į knygą „100 istorinių Vilniaus reliktų“, ir aiškią nuorodą į miestą kaip kūną jau pavadinime turinti Vido Poškaus knyga „Nedingęs Vilnius: miesto akupunktūros“. Per pastaruosius kelis metus pasirodę leidiniai susintetina istorinę, archyvinę ir nūdienos istorijų medžiagas, o paroda „Formuojant peizažą“, be visų čia išvardytų kraštovaizdžio ir vietos tyrimų bei topografinio mąstymo pavyzdžių, veikia dar kitaip. Sutirštindama vaizdžios par excellence geografijos estetiškumą, paroda paslenka šią discipliną humanitarinės geografijos link, taip pasiūlydama dar vieną žiūrėjimo į žemėlapius ir peizažą perspektyvą. Galima sakyti, kad toks suaktyvėjęs noras pažinti, eksponuoti, tyrinėti ir gydyti savo miestą diagnozuoja dirbtinio imuniteto poreikį. Tai noras pasiskiepyti nuo nežinios apie mylimojo kūną.
