Tarpdisciplininė menotyrininkų ir menininkų grupė sukūrė ypatingą apsilankymo muziejuje patirtį žadantį Šedevro kambarį. Jame lankytojai bus audiovizualinėmis ir multimedijų priemonėmis panardinti į meno šedevro kontekstą ir galės asmeniškai, netrukdomi išorės garsų, vaizdų ir kitų lankytojų, patirti meno kūrinį.
„Šedevro kambaryje lankytojų laukia sustiprinta meninė patirtis“, – teigia Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus generalinis direktorius, projekto idėjos autorius dr. Arūnas Gelūnas.
„Anot vokiečių filosofo Hanso-Georgo Gadamerio, susitikimas su meno kūriniu – tai susitikimas su tikruoju savimi. Todėl norime pakviesti lankytojus į išskirtinę, artimą ir asmenišką pažintį su pasaulio dailės šedevrais. Patirties metu žiūrovas ne tik įgis pasitelkiant įvairias audiovizualines technologijas perteikiamų žinių apie pristatomus kūrinius, jų autorius, istorinį kontekstą, bet ir turės galimybę netrukdomas pabūti kartu su originalu, skirti jam visą savo dėmesį – tai skubančioje šiandienybėje yra didelė prabanga ir malonumas“, – pasakoja muziejaus vadovas.
Idėja, įkvėpta režisieriaus Davido Lyncho
Kiekvienam lankytojui individualiai rodoma paroda Lietuvoje pristatoma pirmą kartą. A.Gelūnas pabrėžia, jog šiuo projektu siekiama žiūrovą panardinti į lėtesnį nei šiuolaikinės kasdienybės laiką:
„Idėja kilo suvokus, kad mes, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, esame labai didelė institucija, siūlanti žiūrovams itin daug kokybiškų, įdomių parodų. Tačiau žiūrovas – užimtas šiuolaikinis žmogus – neturi laiko su kiekvienu kūriniu užmegzti gilaus kontakto. Netgi yra atliktas tyrimas, jog didelėse parodose lankytojas vidutiniškai prie vieno kūrinio praleidžia vos septynias sekundes. O aš noriu įsivaizduoti, kaip lankytojas įsimyli kokį nors kūrinį, jį lanko, viduje ima ginčytis su jo autoriumi, kūrinys sukelia jam įvairių minčių ir jausmų.
Dar pandemijos metu prisiminiau labai keistą ir paslaptingą režisieriaus D.Lyncho filmą „Malholando kelias“. Jame yra scena, kurioje žiūrovas pamato filmo herojės dvasinę konversiją, įvykstančią tuščiame teatre. Veikėja yra įsiurbiama į paralelinę tikrovę, o mums įprastas laikas paverčiamas išgalvotos tikrovės laiku. Man lygiai taip pat norisi mūsų muziejaus lankytoją bent trumpam, vieną kartą gyvenime įvilioti į tokią situaciją. Šedevro kambario idėja – tai rutininio laiko sustabdymas ir pavertimas kokybišku meniniu laiku.“
„Vieno šedevro parodos yra rengiamos įvairiausiuose muziejuose, bet jos neskatina lankytojo užmegzti itin intymaus ryšio su kūriniu. Todėl ir nusprendėme, kad lankytojai į Šedevro kambarį įžengs po vieną – buvimas vienam arba vienai aplinkoje kartu su kūriniu ir jo multimedijiniu pasakojimu bus stipri patirtis“, – priduria A.Gelūnas.
Šedevro kambario ekspoziciją kūrė įvairiais apdovanojimais įvertinti teatro režisierius Paulius Markevičius, dramaturgė Birutė Kapustinskaitė, kompozitorius Andrius Šiurys bei plati architektų, dizainerių, menotyrininkų komanda. Idėjos įgyvendinimą koordinavo Radvilų rūmų dailės muziejaus direktorė Justina Augustytė.
Šedevrų atgabenimas iš Ukrainos
Pirmieji Šedevro kambaryje pristatomi kūriniai – žymaus Nyderlandų portretisto Franso Halso sukurti evangelistų šv. Luko ir šv. Mato atvaizdai. Juose raiškiai atsiskleidžia dailininko meistrystė ir išskirtinis stilius – laisvas, energingas potėpis.
2022 m. vasario 24 d. Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą, šalies muziejuose saugomoms vertybėms iškilo sunaikinimo, išgrobstymo grėsmė. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus dar prieš karą su Odesos muziejumi užmegzti kontaktai ir planai rengti bendras parodas paskatino muziejus imtis saugumo priemonių ir vertingus kūrinius išvežti iš šalies. Po detalaus planavimo ir rizikingos kelionės, pareikalavusios diplomatinių, logistinių pastangų, kūriniai pasiekė LNDM saugyklas ir buvo restauruoti LNDM Prano Gudyno restauravimo centre.
F.Halsas yra pirmasis portretistas pasaulyje, nutapęs besišypsančius žmones.
„Kūrinių atgabenimas vyko per Vakarų Ukrainą. Tuo metu į Lietuvą buvo atvežta apie 800 tapybos ir grafikos kūrinių. Visuomenei didžiąją dalį jų jau pristatėm – buvo suorganizuotos 7 parodos, skirtos iš Ukrainos atkeliavusiems darbams. Pabaigai pasilikome prancūzų tapytojo Žoržo de La Turo (Georges de La Tour) paveikslą „Mokestis“ – tai fantastiškas, įstabus, unikalaus talento pavyzdys – ir Franso Halso šv. Luko bei šv. Mato portretus. O genialių, ypatingomis aplinkybėmis mus pasiekusių meno kūrinių pristatymas Šedevro kambaryje, manau, yra dovana kiekvienam meno mylėtojui“, – teigia A.Gelūnas.
Nors 2024-ieji nėra F. Halso jubiliejiniai metai, tiek Vokietijoje, tiek Olandijoje augančią susidomėjimo šiuo autoriumi bangą A.Gelūnas aiškina tuo, kad žmonės pasiilgo humanizmo, kuris skleidžiasi šio dailininko tapybos darbuose. F.Halsas vaizdavo ir moteris, ir vyrus, ir vaikus, tapė tai, kas jo gyvenamuoju laikotarpiu buvo neįprasta, pavyzdžiui, socialiai marginališkus asmenis: alkoholikus, pamišėlius, vargetas. Be kita ko, F.Halsas yra pirmasis portretistas pasaulyje, nutapęs besišypsančius žmones.
Kas yra šedevras?
Šedevro kambario paroda kvies lankytojus ne tik apmąstyti F. Halso kūrybinį palikimą, bet ir pabandyti sau atsakyti į klausimą – kas yra šedevras?
„Šedevras turėtų įveikti laiką. Tai amžinybės požiūriu įvertintas kūrinys, ne tik savojo laikmečio mada. Lygiai taip pat, manau, kūrinys turėtų peržengti ir geografinę vietą. Jei jis suprantamas tik tam tikros siauros grupės suvokėjų, tai lokalus, vietinis kūrinys, bet jeigu darbu žavisi visas pasaulis, pavyzdžiui, kaip F. Halso portretais, tai liudija tapybos profesionalumą“, – savo atsakymą pateikia muziejaus vadovas.
