Lankytojai vienumoje susitiks su XVII a. portretisto Franso Halso darbais – šv. Luko ir šv. Mato portretais, atgabentais iš Ukrainos, – ir audiovizualinėmis bei multimedinėmis priemonėmis bus panardintas į meno šedevro sukūrimo kontekstą. LNDM Radvilų rūmų dailės muziejuje portretisto F. Halso šedevrai susitikimo su lankytojais lauks iki gegužės 26 d.
„Patirties metu žiūrovas turės galimybę netrukdomas pabūti kartu su originalu, skirti jam visą savo dėmesį – tai skubančioje šiandienybėje yra didelė prabanga ir malonumas, o genialių, ypatingomis aplinkybėmis mus pasiekusių meno kūrinių pristatymas Šedevro kambaryje, manau, yra dovana kiekvienam meno mylėtojui“, – teigia LNDM generalinis direktorius, projekto idėjos autorius dr. Arūnas Gelūnas, kviesdamas lankytojus į artimą ir asmenišką pažintį su pasaulio dailės šedevrais.
„Franso Halso evangelistų portretai – išskirtiniai tiek menininko kūrybos kontekste, tiek atradimo ir atribucijos aplinkybėmis. Tačiau šioje ekspozicijoje norėjosi atskleisti kūrinius ne vien iš menotyrinės, muziejinės perspektyvos ir pakviesti lankytojus į juos pažvelgti kitaip. Tad suburta didelė tarpdisciplininė kūrybinė grupė, sudaryta iš teatro, kino, muzikos, dizaino kūrėjų ir skaitmeninio turinio profesionalų, sukūrė ne tik įtraukiančią erdvę pabūti su originaliais kūriniais, neskubant jais pasigrožėti, bet ir atvėrė naujus, netikėtus tapytojo gyvenimo ir pačių šedevrų aspektus“, – pasakoja LNDM Radvilų rūmų dailės muziejaus direktorė Justina Augustytė.
Pirmoji pasaulyje: Šedevro kambario ekspozicijoje – susitikimas vienumoje su genialaus kūrėjo paveikslais
Paroda „Ševedro kambarys. Franso Halso evangelistai iš Odesos Vakarų ir Rytų dailės muziejaus kolekcijos“ – tai unikali galimybė susitikti su meno kūriniais ypatingomis sąlygomis. Ilgai ir kruopščiai režisieriaus Pauliaus Markevičiaus, dramaturgės Birutės Kapustinskaitės ir kompozitoriaus Andriaus Šiuro bei plačios architektų, dizainerių, menotyrininkų komandos kurtame Šedevro kambaryje meno kūriniai asmeniškai kiekvienam lankytojui tarsi aktoriai surengs savo pasirodymą. Tokia muziejinė erdvė pristatoma pirmą kartą ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.
„Pirmajam šedevro pristatymui tarsi pats likimas pateikė kandidatūrą – vieną garsiausių visų laikų tapytojų, Nyderlandų „aukso amžiaus“ genijų Fransą Halsą ir jo „Evangelistus“. Šiuos kūrinius jau seniai galvojome prašyti paskolinti mielų kolegų iš Odesos Vakarų ir Rytų dailės muziejaus, tačiau prasidėjusi Rusijos agresija prieš Ukrainą viską pakeitė – kūrinius nebe skolinomės, o tiesiog evakavome iš karo teritorijos. Jaučiamės be galo dėkingi, kad muziejaus direktorius Ihoris Poronykas ir jo kolegos pasitikėjo mumis, patikėdami neįkainojamus šedevrus mūsų muziejaus laikinai globai. Sykiu tai tapo unikalia proga Lietuvos visuomenei ir Lietuvą aplankantiems svečiams iš visiškai arti ir vienumoje susitikti su Franso Halso, vieno geriausių visų laikų portretistų, kūriniais,“ – pasakoja LNDM vadovas A. Gelūnas.
Fransas Halsas – dailininkas, pirmasis nutapęs žmonių šypsenas
Tuometiniame meno centre Harleme gyvenęs ir kūręs Fransas Halsas (~1582–1666) – vienas žymiausių olandų „aukso amžiaus“ tapytojų, neretai dėl savo tapymo manieros vadinamas laisvo teptuko meistru.
Jau nuo pat karjeros pradžios F. Halsas garsėjo kaip išskirtinai talentingas portretistas, tad sulaukdavo daugybės užsakymų. Menininkas dažniausiai tapydavo pasiturinčių viduriniojo sluoksnio miestiečių, mokslininkų, kultūrininkų ar grupinius visuomeninių organizacijų narių paveikslus, visgi jį domino kur kas platesnis portretuojamųjų spektras. F. Halsas imdavosi kurti ir emocijų kupinus vargingesnių žmonių portretus, kuriuose ryškiai atsiskleisdavo užfiksuotos akimirkos emocinis krūvis. Dailininkas savo darbuose nevengė humoro, ironijos, netgi socialinės ar moralinės kritikos.
Tikru Harlemo patriotu vadintinas menininkas greta tapymo užsiėmė ir kita veikla: dirbo restauratoriumi, prekiavo meno kūriniais, tapo iš savanorių sudarytos vietinės milicijos, kitaip – civilinės miesto sargybos (ol. schutterij), nariu. Jis buvo ryškus visuomenininkas, pelnęs įtakingiausių miestiečių pripažinimą ir pagarbą.
F. Halso gyvenamuoju laikotarpiu portreto žanras jau turėjo nusistovėjusias taisykles – portretas buvo suvokiamas kaip tikslus asmens įamžinimas, savotiškas statiškas žmogaus kaip figūros atkartojimas drobėje. F. Halsas šį žanrą reformavo, įnešdamas gyvasties ir emocijų. Dailininkas pirmasis nutapė besijuokiantį žmogų.
Itin reti F. Halso kūrybinėje biografijoje buvo religiniai kūriniai. Bene vienintelis mūsų laikus pasiekęs tokios tapytojo kūrybos pavyzdys yra keturių Šventojo Rašto skleidėjų – evangelistų šv. Luko, šv. Mato, šv. Morkaus ir šv. Jono – portretai, nutapyti aliejumi ant drobės apie 1625 m. Portretinės šventųjų studijos, gaubiamos religinei dailei būdingos auros ir turinčios religinės ikonografijos tradicijoje įprastus evangelistų simbolius, kartu žavi F. Halso personažams charakteringa gyvybe, žmogiškumu. Evangelistų spinduliuojamą dvasingumą ir susikaupimą dailininkas jautriai ir pagarbiai derina su sau būdingu greitu, dinamišku potėpiu, šiltos šviesos ir jaukių ochrinių tonų žaisme.
Detektyvinė šv. Luko ir šv. Mato portretų istorija
Prasidėjus plataus masto karo veiksmams Ukrainoje, šv. Luko ir šv. Mato portretai, priklausantys keturių evangelistų portretų ciklui, buvo evakuoti iš Odesos Vakarų ir Rytų dailės muziejaus ir atgabenti į LNDM saugyklas. Likusiųjų dviejų apaštalų portretai saugomi skirtingose šalyse: šv. Jono – J. Paulo Getty muziejuje Los Andžele, o šv. Marko – Puškino vaizduojamosios dailės muziejuje Maskvoje.
Du Šedevro kambaryje eksponuojami portretai į Odesos muziejaus kolekciją pateko dar 1920 m. kaip nežinomo XIX a. dailininko kūriniai. Tik 1959 m. pasaulinio pripažinimo sulaukusi olandų tapybos ekspertė Irina Linnik nustatė ir įrodė garsaus olandų portretisto F. Halso autorystę.
1620 m. sukurtas ciklas XVIII a. antroje pusėje buvo nupirktas imperatorės Jekaterinos II vardu aukcione Amsterdame ir atgabentas į Sankt Peterburgą. Čia ciklas buvo įtrauktas į imperatoriškojo Ermitažo kolekciją, įvardintas kaip „niekuo neišsiskiriantis“, o paveikslai pažymėti Ermitažo katalogo numeriais, kuriuos vis dar galima pamatyti apatiniame dešiniajame paveikslų kampe.
XIX a. pr. paveikslai perduoti Krymo pusiasalio bažnyčioms puošti, tačiau Krymo karo metu, XIX a. viduryje, ciklas buvo išblaškytas. Iki pat XX a. drobės laikytos pražuvusiomis. Tik XX a. 3 dešimtmetyje du paveikslai – šv. Luko ir šv. Mato portretai, įvardinti kaip nežinomo XIX a. dailininko kūriniai, – atsidūrė Odesos Vakarų ir Rytų dailės muziejaus saugyklose.
1965 m. šie du paveikslai eksponuoti Puškino vaizduojamosios dailės muziejuje Maskvoje, tačiau vieną rytą šv. Luko portreto rėmas rastas tuščias – drobė buvo grubiai išpjauta ir pavogta. Paveikslo paieškos truko pusmetį, galiausiai vagį išdavė neapdairi klaida: paveikslą gatvėje pasiūlyta įsigyti vyrui, kuris buvo susijęs su saugumo struktūromis. Vagis buvo pagautas, kūrinys restauruotas. 1970 m. apie šį įvykį sukurtas detektyvinis filmas „Šv. Luko sugrįžimas“.
Šv. Jono ir šv. Marko portretai, atsidūrę privačiose kolekcijose Vakaruose, taip pat ilgą laiką buvo laikomi dingusiais. 1972 m. aukcione Londone buvo pristatytas paveikslas „Barzdoto vyro portretas“, priskirtas XVII a. antros pusės italų dailininko Lucos Giordano autorystei. Vokiečių menotyrininkas, F. Halso kūrybos specialistas Clausas Grimmas inicijavo paveikslo tyrimus. Juos atlikus išaiškėjo F. Halso autorystė. Iš privačios kolekcijos paveikslas 2013 m. perduotas Puškino vaizduojamosios dailės muziejui Maskvoje. Galiausiai 1997 m. Sotheby’s aukcione Londone buvo pristatytas ir ketvirtojo evangelisto, šv. Jono, portretas. Jį privačioje kolekcijoje atrado ir autorystę nustatė britų menotyrininkas Brianas Sewellas. Paveikslą įsigijo J. Paulo Getty muziejus JAV.
Detektyvo verta šių keturių paveikslų atribucijos istorija laikoma vienu reikšmingiausių XX a. menotyros atradimų. Du iš jų lankytojų laukia Šedevro kambaryje nuo vasario 10 d.
