JAV sostinėje Vašingtone judriausioje ir didžiausioje „Union“ traukinių stotyje gegužės 23 d. išaugo lietuviški šešių metrų aukščio „Sodai“. Aliuminio ir šviesos instaliacijos atidarymo ceremoniją lydėjo avangardinio džiazo atlikėjo Daliaus Naujokaičio-Naujo specialiai šiai progai atliekamas perkusijos kūrinys.
Per dieną šioje istorinėje stotyje praeina kone 100 tūkstančių žmonių. Vargu ar rastum geresnę vietą JAV sostinėje pristatęs meno kūrinį tarsi sušukti: „Lietuva mini valstybės atkūrimo šimtmetį!”.
„Stovėdamas svarbiausioje Vašingtono transporto taškų susikirtimo vietoje, šis kūrinys atspindės tuos dinamiškus ryšius bei tamprų dialogą, kuris egzistuoja tarp Lietuvos ir Amerikos. Tai yra savotiškas simbolis, reiškiantis mūsų dviejų valstybių tvirtą tikėjimą individo saviraiška ir žmogaus laisvėmis“, – sakė Lietuvos ambasadorius JAV Rolandas Kriščiūnas.
Planuojama, kad po ekspozicijos „Union“ stotyje R.Bartkaus instaliacija bus pristatyta ir kituose JAV miestuose. Po pristatymo JAV, „Sodai“ keliaus į Lietuvą, kur taps MO muziejaus ekspozicijos dalimi. Tad šį kūrinį vėliau išvysime ir Vilniuje.
– Kaip kilo idėja sukurti instaliaciją „Sodai“ Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti?
– Praėjusią vasarą atvykau į Vašingtoną susitikti su JAV valstybės departamento vadovais, nes turėjau aptarti projektą skirtą Holokausto aukoms Lietuvoje. Tąkart nuvykau ir į Lietuvos ambasadą. Susitikimo metu manęs paklausė, ar nenorėčiau sukurti kokį nors kūrinį Lietuvos valstybės atkūrimo 100-ečiui. Aptarėme įvairias galimybes, reikalavimus ir pageidavimus, aš pasiūliau šešias skirtingas idėjas. Ir būtent sodų idėja labiausiai patiko ambasados darbuotojams. Aš jau anksčiau bandžiau kur nors ją pritaikyti, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių (o jų ir nebepamenu), tai ir liko neįgyvendinta. O štai šį kartą aplinkybės susiklostė palankiai.
– Lietuviški šiaudiniai sodai – viena įspūdingiausių lietuvių paprotinės dekoratyvinės dailės rūšių, gyvybingų iki šių dienų. Toks iš suvertų ant siūlo šiaudelių surištas sodas dažniausiai buvo kabinamas virš vestuvinio stalo ar per krikštynas. Kodėl būtent šį simbolį pasirinkote savo naujai instaliacijai?
– Štai, išgirdęs klausimą, pradėjau galvoti apie tokias sąvokas kaip liaudies menas, tautodailė. Anksčiau dėl to niekada per daug nesukau galvos. Vien apibrėžimas „liaudies menas“ tarsi pasako, jog tai yra masių menas, populiarus menas. Lyginant su dabartine popkultūra, tradicinio liaudies meno stiprybė yra tai, jog liaudies menininkai per šimtus metų savo kūrinius ištobulino iki aukščiausios meistrystės. Panašiai nutinka ir medžio gabalui įmestam į jūrą – ilgą laiką šlifuojamas vandens srovių, jis pasidaro idealios formos. Man geriausias lietuvių meno pavyzdys yra ruginės duonos kepalas. Jis yra tobulos formos, tobulas duonos skonis, kvapas, tekstūra ir spalva. Tai yra ideali funkcionalumo ir grožio samplaika. Kažkur greta šiame meno panteone atsiduria ir sodai. Paprastos, lengvos, bet ir labai patvarios funkcinės struktūros dirbinys.
– Iš kokių medžiagų kūrėte XXI a. „Sodą“?
– Man svarbu buvo tradicinę formą interpretuoti šiuolaikiniame kontekste. Tarsi įtvirtinti, jog idėjos, padariusios prielaidą Lietuvos valstybės atkūrimui 1918-aisiais, gali atlaikyti šių dienų iššūkius bei intriguoti šiuolaikinį žiūrovą kitame Žemės pusrutulyje ir kitame kontekste. Instaliacijai naudojau aliuminio strypus ir LED lempučių juostas. Šio kūrinio atsiradimui įtakos turėjo konstruktyvizmo idėjos ir industrinė estetika. Aš nebandau paslėpti jungimo detalių, laidų ir kito funkcionalaus grožio. O per atstumą matau spinduliuojantį nematerialų idealą.
– „Sodai“ yra geometrinio tikslumo, įvairių formų. Gali būti rombas, kūgis, statinaitė, rutulys... Kodėl pasirinkote trikampį?
– Rinkausi vieną elementariausių formų – trikampį. Būtent dėl jo paprastumo, o tuo pačiu leidžiantį sukurti daugiaplanes interpretacijas.
– Lietuvių papročiuose sodas siejamas su pasaulio sukūrimo idėja, su dangaus sodu – rojumi, arba dausomis. Su kuo jums pačiam asocijuojasi Sodas? Gal jis atkeliauja iš vaikystės prisiminimų?
– Nesu lietuvių mitologijos žinovas, tačiau labai poetiškai skamba tokie sugretinimai kaip „pasaulio sukūrimas – Lietuvos valstybės atkūrimas“ arba „nepriklausomybė – rojus“. Ypač jubiliejiniais metais. Ar ne?
– Jūsų kūrybos spektras platus: nuo tapybos, fotografijos iki gatvės meno. Kuo traukia instaliacijos, ir kodėl daugeliui jų kaip pagrindinį elementą naudojate šviesą?
– Net kai tapau ant dvimatės drobės, man visada labai svarbi yra aplinka supanti drobę. Dabar imu ir išpjaunu dalį sienos aplink tapomą darbą, kad jis būtų eksponuojamas tame pačiame fone, kuriame ir buvo kuriamas.
Instaliacijas supanti erdvė tampa aktyvia kūrinio dalimi. Šiuo konkrečiu atveju man ypač įdomu yra tai, kad „Sodai“ bus eksponuojami labai skirtingos architektūros ir paskirties erdvėse. Taigi, žiūrovai iš tiesų pamatys keletą skirtingų instaliacijų.
Šviesa mane domina jau senai. Aš net savo diplominį darbą iš piešinių grindžiau saulės apšvietimu skirtingu paros laiku. Beje, šią vasarą Pasaulio lietuvių jaunimo suvažiavime Prienų rajone pristatysiu šviesos instaliaciją „Šimtmečio giria“.
– JAV gyvenate jau daugiau nei du dešimtmečius, tačiau į Lietuvą nuolat grįžtate ir ne tik draugų ir artimųjų aplankyti. Aktyviai reiškiatės ir meno lauke. Šiemet jau penktą kartą rengsite tarptautinę meno fiestą „Malonny“ Marijampolėje. Kodėl jums svarbu išlaikyti ryšį su gimtine?
– Žmona Ina prieš kelias dienas man priekaištavo: „Ką tu ten vėl Lietuvoje organizuoji, tik nervus sau gadini!“ Sunku man atsakyti į šį klausimą trumpai. Kai atvykome į Niujorką, kokius penkiolika metų neturėjome jokio ryšio su Lietuva, ir viskas buvo gerai. O dabar taip atsitiko, kad vienas darbas vedė prie kito, ir taip gavosi, jog nemažai laiko dabar skiriu Lietuvoje vykstantiems ar su Lietuva susijusiems projektais. Smagu, kai galiu realizuoti savo idėjas. Ir nesvarbu kur, Lietuvoje, Amerikoje ar dar kokioje nors kitoje šalyje. Man labai smagu matyti kaip tarptautinis meno projektas prisideda prie to, kad Marijampolė keičiasi į labai gerą pusę. Man tai tikrai įdomu!
– Norite įgyvendinti ir dar vieną savo projektą – kuriate paminklą holokausto aukoms Lietuvoje. Kas pastūmėjo imtis šio darbo?
– Pastūmėjo būtent tai, kad Lietuvoje nėra memorialo Holokausto aukoms. Šalyje, kurios teritorijoje buvo nužudyta 200 tūkstančių mūsų gyventojų, kaimynų, bendrapiliečių! Kitas dalykas, kuris pastūmėjo mane imtis šio paminklo, tai pavydėtinas Berlyno pavyzdys.
Vykdamas į Lietuvą visada pasiimu bendrakeleivius amerikiečius, kurie niekada nėra buvę Lietuvoje ir nelabai ką apie ją žino. Pasiimu juos dėl dviejų priežasčių: man Lietuvoje visada trūksta žmonių įvairovės, prie kurios esu įpratęs Niujorke, tad bendrakeleiviai Lietuvoje sukuria man tam tikrą komforto zoną (šypsosi). Taip pat per jų potyrius, jų akimis pažvelgiu į Lietuvą naujai, be savo išankstinių nuostatų. Man, kaip lietuviui, buvo labai gėda klausytis mano niujorkiečių draugų pastebėjimų, kad Lietuvos žydų istorija, Holokausto tragedija pas mus yra kažkaip apeinama, nutylima ar visai slepiama. Lietuviai tik tada taps laisva nekompleksuota tauta, kai išmoks atvirai pažvelgti į save, į savo šalies istoriją ir tuo pačiu išsiugdys daugiau empatijos.
