Priešais Vilniaus Evangelikų reformatų bažnyčią esantis Reformatų parkas įkurtas XVII a., šiaurinėje parko dalyje veikė reformatų kapinės.
Dabartinis teritorijos išplanavimas sukurtas XX a. 9 dešimtmetyje, jo autoriai – G.Baravykas, G.Ramunis, K.Pempė. Čia stovėjo paminklas „Tarybiniams partizanams ir pogrindininkams“. Dabartiniame išplanavime yra išlikusi koplytėlės-mauzoliejaus kripta, reformatų sinodo pastatas.
Urbanistikos tyrinėtoja J.Lavrinec: neigiama miesto gyventojų istorija
Kaip teigė Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentė, urbanistikos tyrinėtoja Jekaterina Lavrinec, parko sutvarkymo vizualizacijos sukėlė klausimų dėl projekto pagrindimo – kodėl pasirinkta panaikinti dabartinį reljefą ir charakteringą išskirtinį bruožą, laiptuotas struktūras, bei privertė kvestionuoti konkrečius projekto sprendinius.
„Deja, parkai, aikštės ir skverai vis dar nėra įtraukti į visuomenei svarbių statinių sąrašą (tai yra Aplinkos ministerijos funkcija), todėl viešųjų erdvių rekonstrukcijos projektų autoriai vis dar pasinaudoja galimybe nerengti viešų pristatymų visuomenei ir nereaguoti į įvairių sričių specialistų bei visuomenininkų grupių išsakomas pastabas. Ši prasta Lietuvoje nusistovėjusi viešų erdvių planavimo praktika prieštarauja ratifikuotos Orhuso konvencijos apibrėžiamai gyventojų teisei į informaciją ir dalyvavimą priimant sprendimus dėl aplinkos. Dialogo nebuvimo padariniai – aštrios gyventojų grupių reakcijos Lietuvos miestuose į viešų erdvių sutvarkymo projektus ir bendras projektų kokybės nuosmukis. Tai teigiu remiantis Liucijaus Dringelio ir jo kolegų atliktu viešų erdvių projektų, įgyvendintų Lietuvos miestuose, ekspertizės išvadomis.
Teisingumo dėlei, Reformatų skvero vizualizacijos prieš keletą metų buvo pristatytos kartu su kitais Vilniuje planuojamais projektais, tačiau diskusija dėl projekto esminių principų taip ir neįvyko“, – sakė J.Lavrinec.
Ji teigia sutinkanti, kad miesto skverus ir parkus tvarkyti reikia, tačiau apmaudu, jog inicijuojant tvarkymą kaskart siekiama radikaliai ištrinti prieš tai buvusios architektūrinės epochos bruožus, užuot suteikiant jiems naujų interpretacijų ir pritaikant dabartinių gyventojų poreikiams.
„Vienas mano kolega dabartinius viešų erdvių tvarkymus vadina plastinėmis operacijomis, kai miestas ima jaunintis ir neigti savo nugyventus amžius. Ištrinant charakteringus kito laikmečio elementus tarsi neigiama ir šio miesto gyventojų istorija, nors būtent skirtingų laikmečių sąskambiai ir sudaro mūsų miesto unikalumą ir jame gyvenusių bei gyvenančių žmonių biografijų sudėtingumą“, – kalbėjo J.Lavrinec.
Jos teigimu, kitas aktyvių gyventojų grupių dėmesį pritraukiantis klausimas – tai brandžių želdinių išsaugojimas rekonstruojant aikštes ir skverus, todėl pateikiant parko sutvarkymo vizualizacijas būtų verta pateikti informaciją apie ketinamus naikinti, genėti ir atsodinti želdinius.
„Atkreipčiau dėmesį ir į tai, kad Vilniuje parkų ir skverų sutvarkymo projektai yra rengiami tos pačios autorės, dabartinės „Vilniaus plano“ direktorės. Bernardinų sodas, Lukiškių aikštės želdynų sutvarkymo projektas, Reformatų skveras, Sapiegų parkas yra perkuriami to paties autoriaus. Kyla klausimas, kodėl prieš imant rengti projektą nėra surengiamos kūrybinės dirbtuvės, kurių metu skirtingų sričių specialistai ir gyventojų grupės galėtų iškristalizuoti esminius ketinamų tvarkyti erdvių bruožus ir išvystytų galimus sprendinius? Kodėl neskelbiami tarptautiniai idėjų ir projektų konkursai? Mes prarandame galimybę susipažinti su kitomis miesto erdvių sutvarkymo galimybėmis ir suformuoti viešų erdvių projektų kokybės vertinimo skalę“, – sakė J.Lavrinec.
Reformatų bendruomenei svarbus parkas
Architektūrologė, humanitarinių mokslų daktarė Rasa Butvilaitė sakė besidžiaugianti, kad parkas tvarkomas, tačiau nuogąstavo, jog istoriškai jautri teritorija yra projektuojama nepakankamai remiantis tyrimais.
„Šiame projekte turėtų labai atsispindėti reformatų bendruomenės palikimas ir tapatybė. Tai nėra tiesiog parkelis bet kurioje kitoje miesto vietoje – ši teritorija nuo seno reformatams buvo labai svarbi, ten buvo jų kapinės, evangelikų reformatų sinodo biblioteka, bažnyčios sinodo kolegijos raštinė, parapijos maldų salė“, – sakė architektūrologė.
Jos teigimu, išsaugojimo vertos ir 9 deš. atsiradusios laiptuotos struktūros, kurių dabartiniame projekte nebelieka: „Tai buvo vėlyvojo modernizmo sprendimas, monumentalus, paminkliškas. Dabar parkas pavirsta banalia žaidimų aikštele, o tai vis dėlto tikrai labai jautri erdvė Vilniaus širdyje, turinti daug istorinių ir kultūrinių sluoksnių.“
Lieuvos evangelikų reformatų bažnyčios vicesuperintendentas, kunigas Raimondas Stankevičius, paklaustas, ar, jo nuomone, naujajame plane deramai įprasmintas reformatų palikimas, sakė: „Visada norėtųsi daugiau evangeliškų, reformatiškų akcentų šioje vietoje. Tačiau turime pripažinti, kad reformatų bendruomenė nėra pajėgi itin finansiškai prisidėti prie šio projekto, todėl ir kažkokių didelių reikalavimų kelti negali, ir mūsų balsas nėra toks svarus ar girdimas.“
Kunigo teigimu, reformatų bažnyčios atstovai buvo susitikę su projekto autoriais, susitikimo metu buvo išklausytos bendruomenės narių nuomonės: „Buvome kviečiami į susitikimus Vilniaus miesto savivaldybėje. Šioje erdvėje Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos iniciatyva planuojama statyti paminklą Lietuvos Reformacijos ir lietuviškos raštijos pradininkams atminti. Tačiau reformatai nėra labai prisirišę prie kažkokios vietos ar statinio, reformatai prisirišę prie Kristaus, todėl ne taip svarbu, kaip bus sutvarkytas Reformatų skveras, svarbu, kad tuo mes visi galėtume pašlovinti Viešpatį Jėzų Kristų.“
Projekto autorė J.S.Večerskytė-Šimeliūnė: architektūriniai elementai be skulptūrinės kompozicijos netenka vertės
Savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ vadovė ir projekto architektė Jurga Silvija Večerskytė-Šimeliūnė teigė, jog rengiant projektinius siūlymus buvo diskutuojama, ką daryti su laiptuotomis betoninėmis struktūromis.
„Tai iš tikrųjų buvo vientisa struktūra su komunarų ir partizanų skulptūrine kompozicija. Tam, kad būtų įrengti tie blokai, 1983 m. buvo nugriauta koplytėlė, nugriauta reformatų istorinių kapinių tvora, vežami kaulai iš kapinių, ir taip buvo įrengta šita kompozicija. Toj giliausioj vietoj iškastoj, jei sėdite ant tų blokų, po žeme guli kaulai. Nežinau, ar jums tai kelia kokią nors emociją, bet man asmeniškai tai kelia. Turint omeny, kad centrinėj daly, priešais sinodo pastatą, buvo sunaikintos kapinės, buvo mintis atstatyti tą žemės paviršių, įprasminti tą vietą ir tą teritoriją, kuri buvo kapinių teritorija, palikti ramioj pievoj, nedarant kažkokių architektūrinių elementų. Todėl ir reikia išardyti tuos betoninius luitus.
Kadangi [architektai] G.Baravykas ir G.Ramunis jau amžinatilsį, bendravau su ponu K.Pempe, klausiau jo nuomonės apie mūsų projektą, tai dariau pačioje projektavimo pradžioje. Jo nuomone, ši kompozicija yra menkavertė ir ji neturi savyje jokios vertės, nes ji buvo suformuota kaip apkasai, iš kurių iškyla partizanai, tarybiniai kovotojai. Tad, mano manymu, jei architektūriniai elementai sukurti skulptūrinei kompozicijai ir nelieka pagrindinės skulptūrinės kompozicijos, tai tie elementai patys savaime neturi jokios vertės. Juo labiau kad šie blokai stovi nuo 1983 m., apačioje yra tušti tūriai ir jie vietomis yra avarinės būklės“, – kalbėjo J.S.Večerskytė-Šimeliūnė.
Paklausta, kaip naujajame projekte atsispindės reformatų palikimas, „Vilniaus plano“ vadovė teigė, jog rengiant projektą buvo bendrauta su reformatų bendruomene bei Reformacijos kultūros ir istorijos draugija, o projektas yra paremtas istorine medžiaga.
„Istoriškai ši teritorija niekada nebuvo vientisa, ten buvo trys sklypai, kurių kiekvienas turėjo atskirą funkciją. Tarp sinodo ir reformatų bažnyčios buvo vienas sklypas, jame buvo istorinės kapinės. Stovint veidu į sinodą kairėje pusėje buvo nuomojamas sklypas, dominikonų vienuolyno daržai, sodai. Dešinėje buvo reformatų išnuomotas sklypas miesto sodininkui. <...> Tos koncepcijos mes ir laikėmės. Kadangi yra išlikę nemažai planų, stengėmės tą istorinę medžiagą kiek įmanoma pažymėti. Teritorijos funkcinis suplanavimas tai ir atspindi“, – sakė J.S.Večerskytė-Šimeliūnė.
Jos teigimu, projekte numatyta parko lankytojams pristatyti informaciją tiek apie vietos archeologiją, tiek apie skvero istorinę reikšmę bei raidą. „Dar buvo mintis, nors į šį etapą neįtraukta, suformuoti vardines iškilių reformatų asmenų kėdes“, – sakė J.S.Večerskytė-Šimeliūnė.
Kaip skelbta anksčiau, Reformatų sodo atkūrimas ir sutvarkymas finansuojamas iš Europos regioninės plėtros fondo. Šiam projektui skirta 1,7 mln. eurų struktūrinių fondų lėšų, 202,6 tūkst. eurų – valstybės biudžeto lėšų, savivaldybės lėšų dalis sudaro kiek daugiau nei 1 mln. eurų. Bendra projekto vertė – 2,02 mln. eurų.
