Prieš pat projekto premjerą, plačiau apie jį kalbiname režisierę, šio projekto idėjos autorę – Liną Židonytę.
– Kokia buvo pirminė projekto idėja ir kaip ji per visą laiką iki premjeros kito?
– Kardinalaus pokyčio nebuvo, pati idėja tiesiog įgavo tūrį. Projekto kūrimo metu turėjome tikrai neeilinę patirtį, situaciją, kurios suvaldyti negalėjome, projektas turėjo būti pristatytas 2020 metų rudenį, tačiau dėl karantino ribojimų jį kelis kartus teko atidėti. Tačiau pati esminė projekto idėja nekito, neseniai skaičiau, ką rašėme „Atviros erdvės“ paraiškoje, tai tikrai liko tie patys inspiraciniai dalykai.
– Apie projekto komandą, kokia ji? Kaip ji susiformavo ir patikėjo visa šia idėja?
– Kūrybinė komanda – labai mišri, bet savaip stipri ir nauja. Jos stiprus pamatas – video menininkai: Kornelijus Jaroševičius ir Nidas Kaniušas, kompozitorius Vytautas Leistrumas, garsistė – Aira Mačiliūnaitė, šviesų dailininkas – Vilius Vilutis. Su šiais puikiais žmonėmis dirbu jau ne pirmą kartą. Kiekvienas iš jų gerai dirba besiruošdami individualiai, kaip ir dirbdami ir papildydami vienas kitą – komandoje. Šioje komandoje atrandu galimybę diskutuoti, nagrinėti, domėtis, o rezultate atrodo, kad matome ir girdime vieni kitus.
„Žiūrimas, o ar matomas“ projekto scenografija buvo savaip sudėtinga, nes buvom išsikėlę sau uždavinį, kad norint įgyvendinti sumanymą – turim stengtis prisitaikyti prie „Menų spaustuvės“ erdvių. Dėliojantis planus ir vizijas paaiškėjo, kad esame labai riboti tose pačiose erdvėse, nes jose negalima nei vinies įkalti, nei įgręžti, nei kitaip užtvirtinti – viskas turi būti itin lengvai pastatoma ir lengvai išmontuojama.
Idėjas kuravau drauge su jau minėtais video menininkais, kompozitoriumi, šviesų dailininku ir prie mūsų prisijungė konceptualistė Aistė Marija Stankevičiūtė. Ruošiantis premjerai ir montažui komanda pasipildė atsidavusiais, nuostabiais, geranoriškais žmonėmis, kurių dėka buvo patobulinti sprendimai ir įgyvendinti lūkesčiai (noriu juos visus išvardinti, nes kiekvienas iš jų yra atradimas): šviesų dailininko asistentas Simonas Laimonas, dailės idėjų ir sprendimų kūrybinė kūrybinė komanda: Austėja Azguridytė, Pijus Balkaitis, Austėja Marija Jaščaninaitė, Diana Karina, Lukas Pelegrimas, Alisa S., Danielius Šermukštnis.
Aš labai mėgstu kūrybines klaidas, naudoju jas, pati esu klystantis žmogus ir nuo to nebėgu, o klumpu ir stengiuosi atsitiesti, atsistoti.
Viena dalis komandos turėjo laiko tyrinėti idėjos patikėjimo rėmus ir ribas, o kita komandos dalis jau įšoko į važiuojantį traukinį ir padarė taip, kad važiuotumėm iki premjeros.
Visame darbo procese buvo įdomu stebėti, kaip kaskart visi susitikę nagrinėjame kiekvieną daiktą, sprendimą, kaip kiekvienas skirtingai mąstome, o kur nuomonės, požiūriai sutampa. Kartu dirbant buvo labai įdomu ieškoti ir atrasti bendrus požiūrio kampus, ką ir kaip matome, suprantame, man asmeniškai darbas su ja atnešė labai daug pamokų ir naują suvokimą.
– Kaip kilo šio projekto idėja?
– Programos „Atvira erdvė“ pavadinimas suponuoja reikšmę, kad tai yra erdvė, kurioje galima klysti arba turėti laisvę nežinoti. Aš labai mėgstu kūrybines klaidas, naudoju jas, pati esu klystantis žmogus ir nuo to nebėgu, o klumpu ir stengiuosi atsitiesti, atsistoti. Su kiekvienu kartu būna vis kitokia patirtis, pamoka ir nebūtinai lengvesnė.
Ilgą laiką prieš paraišką, stebėjau žiūrovus ir klausiausi, ką jie kalba, nesvarbu po spektaklio, ar po parodų, ekskursijų, ar kitų kultūrinių renginių. Esu daug visko prisiklausius, bet reziumuojant skamba pagrindinės frazės: „Aš nesuprantu. Aš nežinau ir neišmanau. Ar aš ten ką suprasiu?“
Kada nustosime kalbėti raktažodžiais, vadovautis TOP'ais ir tendencijomis, kartoti autoritetų pasakytas bei išrašytas frazes?
Visi šie klausimai ir įkvėpė rašyti būtent šiais klausimais vediną paraišką. Karantino laiku, kai neturėjome jokių renginių, galvojau, ar žmonės po kurio laiko sugrįžę į kultūrinį gyvenimą, dar svarstys šiuos klausimus, ar jie vis dar bus aktualūs. Ir neseniai sutikau savo grupiokę iš senų studijų, užsiminiau apie ruošiamą „Žiūrimas, o ar matomas“ premjerą, o ji manęs teiraudamasi apie dalyvavimo galimybę paklausė: „O ar aš, ką nors suprasiu?“
Tuomet supratau, kad taip, vis tik šie klausimai niekur neišnyko, žmonės vis dar taip pat jaučiasi, bijo nesuprasti ir bijo garsiai pasakyti, kad kažko nesupranta, nes bus nustelbtas žvilgsnio, komentaro ar replikos.
Vienas esminių ir dabar rūpimų klausimų – kada mes nustosime apsimetinėti, kad viską žinome ir viską suprantame? Kada nustosime kalbėti raktažodžiais, vadovautis TOP'ais ir tendencijomis, kartoti autoritetų pasakytas bei išrašytas frazes ir tokiu būdu nustosime kurti savo dirbtinius įvaizdžius, o suprasime, kad galime sau leisti būti nežinantiems, smalsiems, jautriems, atviriems, nuoširdiems.
– Kaip kilo mintis, kad pats projektas turi apimti ne įprastines sales, o išsiplėtoti visame pastate?
– Nuoširdžiai, tai niekas nebuvo nusprendęs, kad turim taip padaryti. Buvo svarstyta, diskutuota, kaip tai pateikti, išspręsti. Galiausiai išsigryninom išsakytas mintis ir supratom, kad priimam keistą sprendimą. Žinojom faktą, kad iššūkių bus tikrai nemažai. Tikrai taip ir buvo. Technika – vienas didžiausių jų.
Man asmeniškai technika yra iššūkių iššūkis, viską perprasti, ją tinkamai pažaboti, kad veiktų, taip kaip norisi, projekto erdvių ir finansinių galimybių rėmuose. Priėmėme sprendimą, kad idėją įgyvendinsim plačiai, visose „Menų spaustuvės“ erdvėse, nes buvo įdomu atrasti turimos erdvės ir idėjų galimybes, o ir manau kad tai atspindi patį projektą.
Tikslas buvo nedekonstruoti patalpas, o užpildyti atrastas erdves. Modernus menas yra tokio gražumo ir tokių skirtingų briaunų istorija, kad būtų neįmanoma sunku sutalpinti viską vienoje erdvėje – pagalvokite apie didžiuosius muziejus, ten viskas salėmis, aukštais! O mūsų pasakojimas – bus užuominos ir bandymas sužadinti nežinojimą, smalsumą, kad turint kitokią nuomonę ar poziciją – viskas yra gerai.
– Pandeminis laikas, trukdė ar vis tik gal ir padėjo šiam projektui? Koks buvo pats kūrybinis procesas, užtrukęs tikrai nemažai laiko?
– Buvo keista laukti ir būti pauzėje. Atrodė, kad esam nenatūralioje savo būsenoje, kurioje esame save išmuštravę žinoti, reprezentuoti statusą ir gerbūvį, bėgti, lėkti, skubėti, imti ir viską padaryti vienu metu. Kur mes bėgame? Čia dar vienas klausimas, nes panašu, kad tik paskui savo šešėlį.
Tikėtina, kad neišnaudojom gauto papildomo laiko, nes kiekvienas buvom skirtingai išsibalansavęs, todėl pats darbas per šį laiką nedaug pakito. Vykdėme pauzes, laukėme kol pasveiks komandos nariai, susitvarkys su asmeniniais pokyčiais. Nepasakysiu nieko naujo, šios pauzės vargino, nes reikėjo išlaikyti kūrybinį pulsą, o tai buvo didelė užduotis.
– Kokie tavo pačios atradimai kuriant šį darbą?
– Šios komandos kantrumas, informacinių šaltinių gausa, istorijos kaita ir kiti subtilesni niuansai. Vienas iš jų – ankstesnių spektaklių scenografijos elementų pritaikymas pagal poreikį prie naujo darbo. Toks sprendimas buvo priimtas ne dėl mados, bet dėl tinkamumo ir galimybės atsakingiau skirstyti finansus.
– Kokio lankytojo tikitės?
– Tikimės ir laukiam visų ir visokiausių žiūrovų. O konkretesnis atsakymas į šį klausimą, manifesto sąrašas – patalpintas feisbuko renginio pakvietime.
– Kaip manai, ar šis projektas bus parodytas tik „Atviros erdvės“ kontekste, ar po kurio laiko jį bus galima adaptuoti ir kitoms erdvėms?
– Gali būti šiek tiek sunku įsivaizduoti, kaip galima dirbti tokiomis keistomis sąlygomis daugiau nei pusę metų vardan vienos dienos su keliais rodymais. Labai daug laiko, labai daug idėjų atidavėm šiam darbui. Tikrai norėtųsi toliau šį darbą plėtoti, norėtųsi jį padaryti vieno aukšto pastate, kad jį galėtų išvysti ir žmonės su judėjimo negalia. Šiuo atveju Menų spaustuvėje mes keliausime iš vienos erdvės į kitą, kilsime laiptais ir leisimės, nebus jokio pastovumo, atėjęs žiūrovas turės pakankamai susikoncentruoti į visą darbą. Bet, taip, labai norėčiau šį darbą pritaikyti ir kitoms erdvėms.
Projektas „Žiūrimas, o ar matomas?“ jau birželio 30 d., trečiadienį, 14:00, 16:00, 18:00, 20:00.
Registruotis galima čia.
Programą „Atvira erdvė“ remia: Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.
