15 tūkst. kadrų per daugiau kaip du dešimtmečius darbo Dzūkijoje ir Žemaitijoje. R.Požerskis sako, atlaidais susidomėjęs po Romo Kalantos susideginimo Kaune 1972-aisiais. Išleistas iš areštinės su draugais jis apsilankė viename Žemaitijos miestelyje.
„Turėjome tokius švarkus ilgais „kutosais“, motociklų rankenos paaukštintos, veidrodžiai. Įvažiavome į Žemaitiją, į vieną mažą miestelį, ir vyko atlaidai. Plevėsavo vėliavos, baltos mergaitės ėjo, varpai skambėjo, vyrai pasipuošę kostiumais, tai man, nežinau, kaip Naujoji Zelandija, kaip Peru, – kažkokia indėnų šventė, nes aš, miesto vaikas, tokių atlaidų nemačiau“, – pirmąjį įspūdį prisimena fotomenininkas.
Vadinamąjį „stogą“ nuo sovietinio saugumo parūpino kolega Antanas Sutkus – atlaidų fotografijų R.Požerskis niekam nerodė ir slėpė jas draugo namuose, mat pas patį dažnai vykdavo kratos.
Kadrai, kuriuose matyti kryžiai, bažnyčios, procesijos Lietuvoje ar užsienyje nerodyti, į seriją „Kaimo šventės“ pateko tik neutralios fotografijos, kuriose žmonės bendrauja po maldų ar važiuoja vežimais. Pats fotografas sako, tik po kelerių darbo metų supratęs, kas yra atlaidai.