Su Lietuvos nacionalinio muziejaus generaline direktore dr. Rūta Kačkute kalbamės apie populiariosios kultūros kuriamus stereotipus, jų poveikį keičiant mūsų požiūrį į istoriją ir ką apie vikingus iš tikrųjų sako istoriniai šaltiniai bei archeologiniai tyrimai.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
– Populiarioji kultūra dažnai stipriai prisideda prie istorijos pažinimo, tačiau kartu neretai ją ir pagražina. Kaip vertinate šį balansą tarp mokslinių žinių ir jų populiarinimo pramogų industrijoje?
– Popkultūra neišvengiamai vadovaujasi savo taisyklėmis – jai svarbus įspūdis, emocija, tad istorija kartais pateikiama kai ką sutirštinant. Mokslininkai sau to leisti negali – mes remiamės įrodymais, o spėliojimams vietos paliekame kuo mažiau. Mano kartu su bendrakuratore Egle Zaveckiene kuruota tarptautinė paroda „Kijevo Rusia. Pradžia“ atskleidžia daug įdomių faktų ir apie vikingus, daug prisidėjusius prie šios valstybės įkūrimo.
Visgi, jei rinktis tarp to, ar žmonės žinos apie vikingus, bet matys juos su ragais, kurių jie niekada neturėjo, ar apskritai nieko nežinos – geriau jau pirmas variantas. Vaizdų kultūros laikais, jeigu apie tave nekuriami filmai – lieki nežinomas platesnei auditorijai. Net ir su pagražinimais tai yra proga kalbėti apie tikrąją istoriją.
Nežinojimas atveria kelią manipuliacijoms, kurios jau daugelį metų vyksta Rytų Europos regiono istorijos atveju. Pavyzdžiui, dažnai matome ekranuose vikingus, tačiau nematome Kijevo Rusios, kuri su jais buvo glaudžiai susijusi. Galbūt, jei šis vaizdinys būtų ryškesnis, ir mūsų požiūris į kai kuriuos dalykus šiandien būtų kitoks.
Vikingai ar skandinavai?
– Pradėkime nuo to, kas apskritai yra vikingai? Kaip istorikai apibrėžia šį terminą?
– Tai apsibrėžti labai svarbu, nes filmuose vikingais dažnai tampa visa tuo metu šiaurėje gyvenusi skandinavų bendruomenė, neskirstant jų į danus, švedus, norvegus. Patys vikingai savęs taip nevadino, šis žodis yra šiuolaikinės visuomenės išradimas, pradėtas taikyti žymiai plačiau.
Didžioji dalis tuo metu Skandinavijoje gyvenusių žmonių buvo žemdirbiai, o žemės užteko ne visiems. Daliai jų tekdavo ieškoti kitos veiklos.
Iš tikrųjų vikingavimas buvo gyvenimo būdas, užsiėmimas. Vikingais buvo vadinami žmonės, kurie rinkdavosi laivais keliauti tolimus atstumus, o tą darant – prekiauti ir plėšikauti, steigti kolonijas, rinkti duoklę iš toliau esančių teritorijų. Kodėl toks gyvenimo būdas? Nes didžioji dalis tuo metu Skandinavijoje gyvenusių žmonių buvo žemdirbiai, o žemės užteko ne visiems. Daliai jų tekdavo ieškoti kitos veiklos.
Ir rašytiniuose šaltiniuose vikingas yra apibūdinamas kaip žmogus, užsiimantis vikingavimu. Tą labai tiksliai apibūdina pasakymas „išplaukė vikingauti“.
– Ar tiesa, kad ir mūsų kraštų gyventojai – baltai – priklausė vikingų pasauliui ir patys vykdė žygius?
– Žinoma, turime žinių, jog kuršiai taip pat vikingavo – keliaudavo, plaukiodavo ir kovodavo. Nors laivo nesame radę, bet yra išlikusios laivų kniedės, rašytiniai šaltiniai apie tai taip pat pasakoja. Kad ir pasakojimas apie Vidgaudą iš Sambijos, kuris bėga pas Danijos karalių ir prašo apsaugoti nuo Baltijos jūroje jį persekiojančių kuršių.
Danijos žodinėje tradicijoje yra išlikęs ir posakis „Saugok, Dieve, mus nuo kuršių“. Greičiausiai baltai įsitraukdavo ir į prekybos procesą, nes randama su tuo susijusių radinių – svarstyklių, kalavijų. Ypač tai pasakytina apie gyvenusius prie Dauguvos, kuri priklausė prekybos su arabais keliams.
Barzdos, tatuiruotės ir ragai
– Barzdos, tatuiruotės ir šalmai su ragais – efektingi išvaizdos sprendimai. Kiek tiksliai filmai atvaizduoja vikingų išvaizdą?
– Man asmeniškai labiausiai kliūva vikingo, dėvinčio šalmą su ragais, įvaizdis, nes jis niekaip nėra pagrįstas ir dar XIX amžiuje buvo suformuotas romantinių Wagnerio operų. Būtent jose vikingai buvo taip pavaizduoti. Tai efektingas sprendimas, bet turiu nuliūdinti – archeologai yra radę ne vieną autentišką vikingo šalmą ir nei vienas jų neturi ir neturėjo ragų.
– Iš kur tuomet toks įvaizdis?
– Greičiausiai šis įvaizdis kilęs iš dar ankstesnių germaniškų kultūrų, egzistavusių bronzos amžiuje, t. y. maždaug 2000 metų iki vikingų. To laikmečio archeologinėje medžiagoje yra randama šalmų su ragais, bet ir jie buvo dekoratyviniai – naudoti apeigoms, bet ne mūšiuose, kaip mėgsta rodyti filmai.
Reikėtų atkreipti dėmesį, kad yra ir teisingų detalių. Tai antakių ir nosies kaulą apsauganti šalmo detalė. Istorijų namuose veikiančioje parodoje „Kijevo Rusia. Pradžia“ turime tokį šalmą, negana to – labai gražiai dekoruotą. Šiuo eksponatu labai džiaugiamės, nes tai retas akcentas. Ši šalmo detalė dažnai pradingdavo arba nulūždavo. Tad galim pasidžiaugti, kad šios detalės filmai nepraleido.
– Serialuose dažnai vikingus matome ištatuiruotais kūnais. Kiek šis vaizdinys pagrįstas istoriniais šaltiniais?
– Filmuose vikingai dažnai būna išsitatuiravę nuo galvos iki kojų, nors istorinių, mokslinių to įrodymų nėra. Kažkokie piešiniai ant kūno galėjo būti. Jie aprašomi ir arabiškuose šaltiniuose, bet labiau akcentuojamas kūno išpiešimas. Tai nebūtinai buvo tatuiruotės, bet įrodyti negalime, nes išlikusių vikingų palaikų organinė medžiaga su laiku keičiasi, išnyksta. Mumifikuotų vikingų palaikų aptinkama labai retai, bet ir iš jų negalime tiksliai nustatyti, ar patys kūnai, oda buvo kaip nors dekoruota.
– Kokia prasmė slypėjo už vikingų kūno dekoravimo – ar tai buvo grožio, statuso ar galios ženklas?
– Tai galėjo būti priklausymo tam tikrai grupei deklaravimas, kaip ir dantų šlifavimas. Pastarąjį įsivaizduoti padeda parodoje „Kijevo Rusia. Pradžia“ eksponuojama kaukolė su dildytais dantimis. Būtent Gotlande, pagrindiniame Baltijos jūros prekybos centre, išsiskyrė grupė žmonių, kurie demonstravo savo priklausymą vikingams nušlifuodami priekinius dantis ir įtrindami juos juoda derva. Nors buvo šlifuojamas tik danties paviršius, tai buvo skausminga procedūra.
Dantys, kūno dekoravimas galėjo būti būdas išskirti save, tam tikras prisistatymas, kaip dabar naudotume vardo kortelę.
Šioje saloje susitikdavo daug prekeivių iš įvairių kultūrų, kurie nebūtinai galėjo sklandžiai tarpusavyje susišnekėti. Dantys, kūno dekoravimas galėjo būti būdas išskirti save, tam tikras prisistatymas, kaip dabar naudotume vardo kortelę. Žinoma, tai galėjo būti ir būdas savo išvaizda bauginti kitus.
– Filmuose vikingai dažnai vaizduojami kaip aukšti, šviesiaplaukiai milžinai. Kiek toks įvaizdis atitinka tikrovę?
– Tiesa, kad patys skandinavai yra šviesaus gymio ir šviesių plaukų. Bet vėl sugrįžtame prie to, jog ne visi skandinavai buvo vikingai ir atvirkščiai – ne visi vikingai buvo skandinavai. Tai nėra etninė grupė, todėl šie išskirtiniai bruožai negali būti jiems priskiriami, iš tiesų vikingų pasaulis buvo platus ir spalvingas. Taigi, vikingai galėjo turėti ir tamsius plaukus.
Iš atrastų vikingų kapų taip pat žinome ir kad jų ūgis nebuvo toks jau įspūdingas. Tiesa, tam tikras grožio idealas tuo metu egzistavo. Yra manoma, jog tamsesnio gymio vikingai, neatitinkantys skandinavams būdingo šviesaus gymio ir šviesių plaukų įvaizdžio, galėjo dažytis plaukus šviesiai. Tą jie darė su stipriu muilo šarmu, kuris padėdavo pašviesinti plaukus ir barzdas. Kartu tai veikė kaip higienos priemonė.
– Ar galima sakyti, kad vikingai skyrė didelį dėmesį higienai?
– Vikingai savo higiena labai rūpinosi, o muilo šarmas ne tik pašviesindavo plaukus, bet ir padėdavo užkirsti kelią utėlėms. Didelį dėmesį higienai rodo ir tai, kad vikingai dažnai laidoti su šukomis, skustuvais, pincetais, adatomis, netgi krapštukais ausų sierai valyti. Šiuo atžvilgiu jie labai panašūs į romėnus.
– Koks buvo vikingų požiūris į barzdą – ar iš tikrųjų jie puoselėjo ilgų barzdų įvaizdį?
– Dėl ilgų barzdų taip pat galima diskutuoti. Mano minėtas rūpinimasis higiena kertasi su ilgų barzdų auginimu, kaip rodoma filmuose. Jos galėjo būti žymiai trumpesnės. Juk jeigu būtų buvusios tokios ilgos, nebūtų reikėję nei skustuvų, o jį nešiodavosi kone kiekvienas. Be to, ilga barzda nepadėdavo rūpintis higiena.
Necivilizuoti laukiniai?
– Kaip apibūdintumėte vikingus, o gal ir visus skandinavus – ar tikrai jie verti nelabai civilizuotų žmonių įvaizdžio?
– Kaip mes suprantame civilizuotumą? Tai buvo kitokia civilizacija nei klestinčios tuo metu kitur, bet jie nebuvo laukiniai ar necivilizuoti, tiesiog gyveno kitaip. Technologiškai skandinavai buvo labai išprusę, juk statė tokius unikalius ir sudėtingus laivus.
Tiesa, ir romėnai tokius statė, ir daug anksčiau, bet kalbame apie šiauriečius, kurie vystėsi uždaroje bendruomenėje. Tai yra jų pačių technologinis išradimas. Jų laivų konstrukcija leidžia plaukti labai negiliuose vandenyse, priartėti labai arti kranto. Tai unikalu, nes aplinkiniai kaimynai to negalėjo padaryti, o burė leisdavo pasiekti didelį greitį.
– Tokį įvaizdį tikriausiai griauna ir platesnis žvilgsnis į šiauriečius? Kaip atrodė jų pastatai, amatai, pati visuomenė?
– Pati skandinavų bendruomenė, iš kurios didžioji dalis vikingų ir buvo kilusi, išplėtojo sudėtingą tikėjimo filosofiją, turėjo raštą, jų bendruomenės buvo pakankamai organizuotos, turėjo laisvų vyrų susirinkimą, skiriamą vadą, aukštuomenę ir elitą. Tai buvo sudėtinga kompleksinė bendruomenė. Juk jiems reikėjo valdyti tūkstančius kilometrų besitęsusius prekybos kelius nuo Skandinavijos iki arabų kraštų.
Kalbant apie statinius, jie būdavo iš medžio ir su mūrine statyba irgi nelabai galima lyginti. Bet iš medžio jie statė labai didelius ir sudėtingus pastatus – ilgieji pastatai buvo didžiuliai, labai gražiai dekoruoti. Jeigu žiūrėtume į juvelyriką, tai ji tikrai buvo aukšto lygio, naudotos subtiliausios juvelyrikos technikos, tokios kaip filigranas, ornamentika taip pat buvo autentiška.
Paplitęs įvaizdis, jog vikingai gerdavo iš nužudytų žmonių kiaušų. Tai netiesa.
– O kaip dėl daug kur pabrėžiamo žiaurumo?
– Tikriausiai jo nebuvo daugiau nei kitur. Matyt, čia koją pakišo ne kas kita, kaip vertimo klaida. Paplitęs įvaizdis, jog vikingai gerdavo iš nužudytų žmonių kiaušų. Tai netiesa. Danų kalboje žodžiai, reiškiantys kiaušą ir puodelį, labai panašūs, skiriasi tik viena raide. Kai kurie ankstyvieji vertėjai neteisingai interpretavo šį žodį, kas lėmė, jog atsirado klaidingas įvaizdis apie iš priešų kaukolių geriančius vikingus.
– Vikingų moterys turėjo daugiau teisių nei kitose to meto Europos visuomenėse, tai turbūt irgi rodo aukštą civilizacijos lygį?
– Nemažai filmų ir serialų vaizduoja karingas moteris, užuot pabrėžę jų teises ir socialinį statusą; tiesa, seriale „Vikingai“ paliestos žemės nuosavybės ir vadovaujančių vaidmenų temos. Iš tikrųjų moterų vaidmuo vikingų pasaulyje buvo išskirtinis to laikotarpio Europos kontekste.
Pirma, tekėdama atsineštą kraitį moteris išlaikydavo savo nuosavybėje. Išsiskyrusi, nes skyrybos irgi buvo galimos, į savo šeimą ji grįždavo su savo kraičiu. Svarbu ir tai, jog vyrui nesant namie žmona būdavo atsakinga už namų ūkį, vergus, tarnus, ūkyje dirbusius šeimynykščius. Žinoma, kad kartu su vyrais moterys leisdavosi ir į tolimas keliones, persikraustydavo įsikurti kitose teritorijose. Vyrui mirus moteris savo klausimus galėjo kelti net ir parlamente – tinge.
Jėgos ir mirties kultas
– Ar tikrai vikingų visuomenėje fizinė jėga ir karinė galia buvo svarbiausia vertybė?
– Iš tikrųjų tik maža dalis Skandinavijos gyventojų galėjo leisti sau būti apsiginklavus kalavijais, tai buvo labai brangus ir išskirtinis ginklas. Jį turėjo tik aukščiausi elito atstovai. Paprasti žmonės ginkluodavosi ietimis ar kirviais, tai buvo pagrindiniai to laikotarpio ginklai.
Paprasta mirtis buvo laikoma ne tokia garbinga, bet ne dėl jėgos kulto, o dėl tikėjimo pomirtiniu gyvenimu – smurtinė mirtis nebuvo suvokiama kaip neigiamas dalykas.
O ir jėga nebuvo vienintelis svarbus dalykas. Skandinavų sagose daug dėmesio skiriama tikėjimui. Tikėta ir garbinga mirtimi kovoje, kuomet patenki į Valhalą. Paprasta mirtis buvo laikoma ne tokia garbinga, bet ne dėl jėgos kulto, o dėl tikėjimo pomirtiniu gyvenimu – smurtinė mirtis nebuvo suvokiama kaip neigiamas dalykas.
Paminėčiau ir tai, kad jie turėjo daug dievų ir jėgos kultui buvo skirti tik keli dievai. Tai rodo, kad jėga nebuvo nurungusi kitų vertybių. Ji buvo svarbi, bet tikrai ne vienintelė. Už fizinę jėgą tikrai buvo svarbesni jų diplomatiniai gebėjimai susitarti prekiaujant, taip pat įtikinti kitas gentis mokėti jiems duoklę. Filmuose jėgai skiriama daugiau dėmesio nei derybiniams įgūdžiams.
– Ką apie vikingų laidojimo papročius galime pasakyti remdamiesi archeologiniais radiniais ir kaip tai vaizduojama populiariojoje kultūroje?
– Populiarioji kultūra dažnai rodo dramatišką vaizdą: vikingas paguldomas į laivą, laivas išplukdomas į vandenį, padegamas degančiomis strėlėmis. Tačiau archeologiniai radiniai atskleidžia kiek kitokią realybę. Dažniausiai vikingai buvo laidojami laivuose krante – laivai būdavo užkasami kartu su turtais ir kitomis įkapėmis. Laivai ne visada būdavo sudeginami, o jeigu kūnas degintas, tai ritualas vykdavo krante.
Dažniausiai vikingai buvo laidojami laivuose krante – laivai būdavo užkasami kartu su turtais ir kitomis įkapėmis.
Svarbu suvokti, kad laivas buvo ne tik simbolis, bet ir didžiulė vertybė. Vien išausti burę galėjo užtrukti trejus metus nuolatinio darbo. Todėl rasti kartu su mirusiaisiais palaidoti laivai rodo, kokią reikšmę ir kainą turėjo šie laidojimo ritualai – tikėta, kad visa tai bus reikalinga kitame gyvenime.
– Ir baigdama norėčiau paklausti, kaip Jūs vertinate populiariosios kultūros pastangas sudominti istorija?
– Tokie serialai kaip „Vikingai“ sukelia susidomėjimą. Vieniems jis apsiriboja visų serijų peržiūra, kiti ima ieškoti istorinių knygų ar mokslinių straipsnių, kad suprastų, kas filme buvo tikra, neišgalvota. Taigi geriau vikingai su ragais, kurių neturėjo, nei nieko apie juos, nes jeigu šis vaizdinys bent dalį žmonių paskatina žengti giliau – jau yra didelė nauda.
Pokalbis yra tarptautinės Lietuvos nacionalinio muziejaus parodos „Kijevo Rusia. Pradžia“ dalis. Ji veikia Istorijų namuose (T.Kosciuškos g. 3, Vilniuje) iki 2025 metų kovo 30 dienos, tad šią savaitę lankytojai turi paskutinę galimybę ją pamatyti. Parodą globoja Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda.
Kalbino Živilė Stadalytė (Lietuvos nacionalinis muziejus).
