Paroda „Užuovėja“ siekia padėti atsiskleisti patiems rūmams ir su jų istorija susijusiems pasakojimams. Parodos pavadinimas „Užuovėja“ yra įkvėptas rūmų lankytojus pasitinkančio lotyniško įrašo fasade, kuris skelbia, kad „iš griuvėsių pakilę didingi rūmai kare pavargusįjį ramioje taikoje saugos“.
Pastatas, iškilęs kaip poilsio vieta nuo karo pavargusiems didvyriams, per daugiau nei tris šimtus metų ne kartą keitė šeimininkus ir paskirtį, tačiau iki šiandienos didžiąją savo gyvavimo dalį buvo susijęs su karyba ir gydymu. Jis buvo karo įrankis ir trofėjus, įvairiais laikotarpiais jame buvo įsikūrusios kareivinės ir karo ligoninė, o tarpukariu veikė akių ligų klinika. Sovietmečiu rūmai vėl tarnavo karui, tik tąkart – kaip mokykla, kurioje kariškiai mokėsi naudotis priešlėktuviniais radarais.
Restauratoriams atrandant vis daugiau skirtingų laikotarpių pėdsakų, šių rūmų sienose atsiveria ir istorinių pasakojimų nenuoseklumas, pertrūkiai, prieštaravimai bei skirtingų požiūrių į praeitį gausa. Tai, kas vienu metu atrodė nesvarbu, nepageidaujama ar naikintina, kitais laikais buvo vėl pradėta vertinti. Daugybė praeities niuansų visad liks paslaptimi. Juolab kad kiekvienas pasakojimas liudija ir apie pamirštus ar tikslingai iš istorijos ištrintus asmenis ir kolektyvinius balsus. Pirmoji rūmų paroda siekia išryškinti šių skirtingų pasakojimų ir balsų koegzistavimą, įvairius praeities ir dabarties apmąstymo būdus.
Paroda atsigręžia ir į baroką kaip neišdildomą įspaudą Vakarų kultūroje palikusį laikotarpį. Barokas Vilniuje – kaip ir daug kur Europoje – iškilo po miestą siaubusių karo negandų, gaisrų ir ligų. Tai trapumą, nepastovumą, šviesos ir tamsos kaitą savaip atradusi epocha. Ji gebėjo ir suteikti ypatingą svarbą žmogaus galiai savo rankomis keisti pasaulį, ir nusižeminus priimti žmogui nepavaldžias stichiškas, miesto veidą ir bendruomenes keičiančias jėgas. Baroko išaukštinta negailestingų pokyčių ir dangiškojo pažado drama nepaliauja rezonavusi su vėlesnių laikotarpių gaisrais ir viltimis.
Ši paroda veiks iki metų pabaigos ir nuolat keisis jos veikimo metu.
Antrojoje parodoje „Porcelianas rūmams“ pristatomi vieno garsiausių lietuvių skulptorių Mindaugo Navako darbai. Joje susikerta baroko bei šiuolaikinių Vakarų ir Kinijos kultūrų vektoriai. Navako piešiamame paveiksle kietasis porcelianas, kadaise ištaigingai spindėjęs didikų ir imperatorienių rūmų menėse vazų, servizų, interjero detalių pavidalu, šiandien Vakaruose dažniausiai matomas tualetuose ir vonios kambariuose. Iš jo pagaminti unitazai, pisuarai ir praustuvės tapo asmeninės ir kolektyvinės higienos atributais bei simboliais. Nepaisant porceliano kietumo, patvarumo ir atsparumo, ši medžiaga paprastai siejama su delikatumu ir prabanga, Kinijos ir kartu Europos iškilia praeitimi.
Didelių gabaritų skulptoriaus kūriniai nurodo ne tik kintantį medžiagiškumo prasmių ir asociacijų spektrą, tačiau ir pasikeitimus pasaulinėje galios ir vertybių vertikalėje, kurioje kadaise taurumą ir prestižą įkūnijusi medžiaga virto santechnikos prekių pagrindu.
Anot Pauliaus Andriuškevičiaus, M.Navakas blefuoja ir priešingai nei senieji meistrai, su atida dailindavę kiekvieną dirbinio detalę, kuria savo kūrinius, kaip įprasta jo rūsčiai praktikai, plikomis rankomis, tačiau grubius, grįstus brutaloku industriniu procesu.
Parodoje dominuojančios pigios statybinės medžiagos, įskaitant ukrainietišką porcelianą, taip pat iš tekstilės bei plastmasės sukurti postamentai, nurodo mechanišką šiuolaikinės aukštosios kultūros kūrimą pigiausiomis įmanomomis priemonėmis. Kita vertus, parodoje figūruojantys marmuriniai pjedestalai primena apie didingos europietiškos kultūros pamatus, ant kurių kadaise buvo statomi ir barokiniai Sapiegų rūmai.
„Į Sapiegų rūmus po kelių šimtmečių sugrįžtantis porcelianas – nebe toks, kokį prisimintų šių rūmų savininkai. Nebe tokia ir naujoji kultūra, kuriai jis atstovauja. Navako dirbiniuose galima įžvelgti krikščioniškojo pasaulio simbolį žuvį, egiptietiškus sarkofagus, ateiviškus kokonus bei barokinius desertus primenančias vazas. Navakui būdingas monumentalumas žengia koja kojon su humoru.
Gal todėl jo sukurtą „Porcelianą rūmams“ galima priimti kaip ironišką dovaną, pokštą apie didingą, tačiau iliuzišką praeitį. Navakas teigia: „Skulptūra yra meno medija, kuriai suvokti reikia mažiausiai fantazijos. Ji labiau nei piešinys, tapyba ar poezija yra čia ir dabar.“ Tai, ką žiūrovės ir žiūrovai mato čia ir dabar, yra inovatyvaus lietuvių menininko fantazija, vėl stebinanti unikaliu gebėjimu megzti pokalbį tarp formos, medžiagos ir kultūros“, - teigia P.Andriuškevičius
