Tokie šiuolaikinio meno darbai provokavo ir pykdė savo formomis bei turiniu. Kai kurie jų buvo pašalinti iš viešumos po kelių dienų, o kai kurių autoriai dėl to turėjo aiškintis net su teisėsauga. Viena akivaizdu – tokie darbai plėtė ir tebeplečia ne tik mūsų suvokimą, kas ir koks yra šiuolaikinis menas, tačiau kartu atveria ir kitoniškumo galimybę, leidžia išbandyti savo tolerancijos bei pažinimo ribas.
Nacionalinėje dailės galerijoje meno kritikė ir parodų kuratorė dr. Julija Fomina pakvietė į paskaitą „Kontroversiški kūriniai Lietuvos šiuolaikinio meno istorijoje“, kurioje pristatė ir apmąstė Lietuvos šiuolaikinio meno istoriją nuo XX a. pabaigos iki šių dienų per kontroversiškus meno kūrinius – prieštaringus, nepatogius ir neįprastus.
Pasak J.Fominos, šios temos imtis ją paskatino vienas nesenas įvykis. Vasaros pabaigoje ji koordinavo apžvalginę menininkės Yoko Ono parodą „Laisvės pažinimo sodas“, kuri duris atvėrė Kaune. Praėjus maždaug savaitei po jos atidarymo, kuratorė sulaukė skambučio iš nepažįstamo žmogaus, kuris paprašė pašalinti iš parodos instaliaciją „ „Paveikslas įkalti vinį (kryžiaus versija)“.
Šį kūrinį, kurį sudaro trys mediniai kryžiai, galima išvysti prie Kauno paveikslų galerijos. Prie kiekvieno kryžiaus yra pritvirtintas plaktukas, šalia stovi kibirai su vinimis, o parodos lankytojai yra kviečiami tuos vinis sukalti į kryžius.
Prie kiekvieno kryžiaus yra pritvirtintas plaktukas, šalia stovi kibirai su vinimis, o parodos lankytojai yra kviečiami tuos vinis sukalti į kryžius.
Stanislovu iš Kauno prisistatęs žmogus J.Fominai teigė, kad šis darbas žeidžia krikščionių jausmus, todėl jis turėtų būti pašalintas iš parodos. Kuratorė pripažino, kad kryžiaus naudojimas kūrinyje išties gali kelti prieštaringus jausmus, tačiau menininkės intencija nebuvo pasityčioti iš šio krikščionybės simbolio.
„1990 metais sukūrusi pirmąją šio darbo versiją, menininkė Y.Ono teigė, kad jai pačiai ilgai teko kovoti su baime įkalti vinį į perdirbtos medienos gabalą. Be to, ji gyvena visuomenėje, kuri leidžia vyrams, moterims, vaikams ir kitoms pasaulio būtybėms būti ant kryžiaus. Būtent šis kūrinys pačiai menininkei padėjo pagarbą abstrakcijai pakeisti į pagarbą gyvybei. Štai todėl šį savo darbą Y.Ono paskyrė visiems pasaulio kankiniams“, – teigė menotyrininkė.
Šiuolaikinio meno kūriniai dėl pačių įvairiausių priežasčių gali kelti skirtingų visuomenės narių pasipiktinimą, erzinti, provokuoti ir žeisti.
Pasak J.Fominos, būtent šis nepažįstamojo skambutis jai priminė, kad šiuolaikinio meno kūriniai dėl pačių įvairiausių priežasčių gali kelti skirtingų visuomenės narių pasipiktinimą, erzinti, provokuoti ir žeisti. Todėl savo paskaitoje ji ir pabandė pažvelgti į Lietuvos meno lauką ir tuos darbus, kurie per tris dešimtmečius sulaukė nevienareikšmiškų vertinimų bei interpretacijų viešojoje erdvėje, taip pat privertė apmąstyti šiuolaikinio meno lauko autonomijos ribas.
Tyrinėjant šiuos kontroversiškus kūrinius, J.Fominos teigimu, ji kėlė klausimą, kokios šiuolaikybės reikšmės, pavidalai ir ženklai priimtini ir toleruojami viešajame diskurse, o kokie ne ir kokios yra to priežastys.
Kontroversiškų kūrinių istorija Lietuvoje prasideda nuo grupės „Post Ars“ parodos 1990 metais Kaune, Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje. Didžiausio pasipiktinimo sulaukė parodoje demonstruota Česlovo Lukensko instaliacija „Persižvaigždžiavimas“ iš tikrų kiaulės galvų ir Alekso Andriuškevičiaus instaliacija iš prie vertikalių stulpų prikaltų duonos kepalų. Po kilusio didžiulio ažiotažo ši paroda buvo uždaryta vos po trijų dienų.
Paroda buvo surengta iškart po Lietuvos istorijai svarbios datos – Vasario 16-osios – minėjimo, todėl buvo suprasta kaip pasikėsinimas į besiformuojantį tautinį identitetą ir etnines visuomenės vertybes.
Pasak menotyrininkės Miglės Survilaitės, išsamiai aprašiusios tiek šią parodą, tiek publikos reakciją į ją, „šios grupės instaliacijos pasipiktinimą sukėlė bent dėl kelių priežasčių: paroda buvo surengta iškart po Lietuvos istorijai svarbios datos – Vasario 16-osios – minėjimo, todėl buvo suprasta kaip pasikėsinimas į besiformuojantį tautinį identitetą ir etnines visuomenės vertybes“.
Žurnalistė Rūta Kanopkaitė A.Andriuškevičiaus instaliaciją įvardijo kaip žmogaus darbo ir duonos išniekinimą, apeliuodama į daugybę mirčių nuo bado tremtyje. O paties menininko teigimu, šio darbo sukūrimą išprovokavo ne tik tuometė Lietuvos dailės padėtis, tačiau ir nepagarba duonai, kai kaimuose iš parduotuvės būdavo maišais perkami duonos kepalai ir jais šeriamos kiaulės.
Menininkams norėjosi priešintis nusistovėjusiai meno tradicijai, jai būdingai retorikai, estetikai, išsisėmusioms meno formoms.
„Šis pavyzdys, – kaip pastebi Jogintė Bučinskaitė, – rodo, kad pirmaisiais Nepriklausomybės metais menininkams norėjosi priešintis nusistovėjusiai meno tradicijai, jai būdingai retorikai, estetikai, išsisėmusioms meno formoms, bendram sisteminiam palikimui.“
Pasak J.Fominos, „Nepriklausomybės pradžioje buvo steigiama meno autonomija – tiek menininkai, tiek kiti meno lauko dalyviai įvairiais būdais steigė ir gynė savo teises apsibrėžti šiuolaikinio meno estetinius ir vertybinius kriterijus“.
Kitas kontroversiškas pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio plačiai cituotas ir aprašytas darbas buvo 1998 metų Artūro Railos projektas „Mes arba niekas“, kuris buvo pasiūlytas Kęstučio Kuizino kuruotai septintajai Baltijos meno trianalei „Cool places“, vykusiai Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje.
Atsiliepdamas į kuratoriaus kvietimą sukurti individualias „cool“ versijas, menininkas A.Raila pasiūlė parodos metu iš Šiaulių į ŠMC perkelti radikalių dešiniųjų pažiūrų partijos Mindaugo Murzos vadovaujamos Lietuvos nacionalsocialinės vienybės sąjungos būstinę ir „Fluxus“ kabinete eksponuoti laikraščius, vėliavą ir kitą jų atributiką. Pasak J.Fominos, partijos propagandos skyrius net buvo pasirengęs bendrauti su parodos lankytojais.
Vis dėlto šis menininko A.Railos sumanymas buvo atmestas kuratoriaus, o parodos veikimo metu ŠMC lange buvo eksponuojamas plakatas su nuotrauka bei užrašu „Cancel“.
Šis menininko A.Railos sumanymas buvo atmestas kuratoriaus, o parodos veikimo metu ŠMC lange buvo eksponuojamas plakatas su nuotrauka bei užrašu „Cancel“.
Tiesa, kaip pažymi kuratorė J.Fomina, per parodos atidarymą A.Railos sumanymu įvyko muzikinis performansas ant ŠMC stogo su pučiamųjų grupe ir šokėjomis, o į atidarymą buvo atvykęs ir minėtos sąjungos lyderis M.Murza su asmens sargybiniais ir partijos propagandiniu darbuotoju.
Kodėl šis A.Railos sumanymas buvo išcenzuruotas? Gal jis nebuvo pakankamai „cool“? Tačiau J.Fomina pabrėžė, kad šis projektas labiau siejosi su tikrąja, o ne meno politika, todėl ŠMC, kaip institucija, kuri siekė plėsti meno ribas, tuomet pasirinko neturėti tiesioginių sąsajų su politikos lauku.
Antrajame Nepriklausomybės dešimtmetyje šiuolaikinio meno istorija pasipildė dar keliais kontroversiškais kūriniais. Vienas jų, anot menotyrininkės, buvo Evaldo Janso neįvykęs ėriuko skerdimo performanas festivalyje „Dimesnija 1“ 2006 metais. Šis kūrinys buvo nutrauktas įsikišus Maisto ir veterinarijos tarnybos pareigūnams bei policijai.
Kūrinys buvo nutrauktas įsikišus Maisto ir veterinarijos tarnybos pareigūnams bei policijai.
Kitas kūrinys – tai jau minėtos grupės „Post Ars“ instaliacija „Mandala su viščiukais“, 2008 metais sulaukusi kaltinimo dėl žiauraus elgesio su gyvūnais.
Tačiau, – pasak J.Fominos, – XXI amžiaus pradžioje neigiamos reakcijos į savo kūrinius sulaukė ne tik sąmoningai provokacijas kaip kūrybinę strategiją naudojantys menininkai.
Dviejų jaunosios kartos fotografų – Ugniaus Gelgudos ir Akvilės Anglickaitės – savo darbuose dokumentiškai tyrinėjusių kitas bendruomenes kūriniai taip pat buvo išcenzūruoti. 2004 metais U.Gelguda pristatė ciklą „Gyvenimas kartu“, kurioje fotografavo tiek tradicines, teisiškai įformintas, tiek ir homoseksualias šeimas. Nuotraukas papildė tekstinės istorijos apie portretuojamus žmones bei jų bendrą gyvenimą.
Jaunosios kartos fotografų – Ugniaus Gelgudos ir Akvilės Anglickaitės – savo darbuose dokumentiškai tyrinėjusių kitas bendruomenes kūriniai buvo išcenzūruoti.
Akvilė Anglickaitė 2006 m. sukūrė fotografijų seriją „XXXX“. Joje dėmesį menininkė sutelkė į Olandijoje gyvenančių 9–19 metų vaikus ir paauglius, keičiančius savo lytį, o tekstuose šalia buvo pateiktos vaikų ir tėvų mintys dėl sudėtingų transeksualizmo patirčių.
U.Gelgudos fotografijos turėjo būti parodytos bendroje Vilniaus dailės akademijos dėstytojų bei studentų parodoje Juodkrantėje, tačiau jų nebuvo leista eksponuoti motyvuojant tuo, kad „jie yra nepadorūs ir propaguoja homoseksualumą, o galerijos patalpos ribojasi su mokyklos patalpomis“.
O A.Anglickaitės ciklo neleista rodyti 2009 metais Užsienio reikalų ministerijoje vykusioje parodoje „Menininkai už žmogaus teises“. Pasak J.Fominos, vos per kelias dienas, kaip atsaką į šio ciklo cenzūrą, menotyrininkė, aktyvistė ir kritikė Laima Kreivytė suorganizavo parodą „Už žmogaus teises – be cenzūros“, kurioje šalia kitų menininkų darbų eksponuotas ir A.Anglickaitės fotografijų ciklas.
„Apie ką byloja šie precedentai? – klausė J.Fomina ir atsako, – Akivaizdžiausias atsakymas – kitokių, ne heteronormatyvių subjektų, pristatymas už šiuolaikinio meno institucijų ribų vis dar buvo netoleruojamas dėl galimos moralinės žalos hipotetiniam žiūrovui“.
Kitokių, ne heteronormatyvių subjektų, pristatymas už šiuolaikinio meno institucijų ribų vis dar buvo netoleruojamas dėl galimos moralinės žalos hipotetiniam žiūrovui.
Tačiau menotyrininkės teigimu, kadangi šių abiejų fotografinių serijų autoriai tuomet dar buvo jauni, dar tik bebaigiantys studijas, todėl „jų kūriniai galėjo būti laikomi dar ne iki galo reprezentatyviais ir neaprobuotais laiko“. Tokiu būdu šie darbai, anot J.Fominos, patikrino ne tik visuomenės tolerancijos, tačiau ir profesionalios meno bendruomenės šiuolaikinio meno suvokimo ribas.
Didžiausio dėmesio ir viešų reakcijų sulaukė 2009 metais Vilniaus Neries krantinėje iškilusi skulptoriaus Vlado Urbonavičiaus „Krantinės arka“, kuri netrukus imta vadinti tiesiog „Vamzdžiu“. Šis puikiai visiems žinomas kūrinys, anot menotyrininkės „iškėlė šiuolaikinio meno išraiškos ir paskirties klausimą, imta vėl svarstyti, kaip kūriniai viešojoje erdvėje turi atrodyti, iš ko ir kaip pagaminti, kokią funkciją atlikti“.
Reakcijos į „Krantinės arką“ suskirstė visuomenę į du priešingus polius: elitą ir liaudį, kuri tokio meno nesupranta.
Tuomet reakcijos į „Krantinės arką“ suskirstė visuomenę į du priešingus polius: elitą ir liaudį, kuri tokio meno nesupranta. J.Fominos manymu, ši situacija parodė, kad „sėkmingi meno viešosiose erdvėse projektai turėtų būti kuriami kartu su bendruomene, kuriai jie yra skirti. Tuomet įvyksta ne tik sėkminga viešųjų erdvių humanizacija, bet ir pamažu kinta požiūris į šiuolaikinį meną, kaip įgalinantį daryti pokyčius, o ne tik erzinti sofistifikuotomis idėjomis ir pavidalais“.
Pastaruoju metu, anot J.Fominos, yra pastebima dar viena tendencija: „Šiuolaikinio meno kūriniai vis didesniu mastu sukelia reakcijas, liudijančias apie politinių ideologijų kovas, kuriuose kūriniai ir jų autoriai atlieka ne tiek visuomenės tolerancijos ar kūrybiškumo ugdymo, kiek jos kiršintojų ir provokatorių vaidmenį, sulaukia draudimų ar net teisėsaugos dėmesio.“
Vienas tokių pavyzdžių – jaunosios kartos skulptoriaus Andriaus Labašausko „Laisvės kalva“ projektas, skirtas Lukiškių aikštei Vilniuje. Šis darbas komisijos narių ir balsavusių žmonių buvo išrinktas geriausiu Lukiškių memorialo kūriniu, atitinkančiu visas konkurso sąlygas. Tačiau antrosios vietos laimėtojai – Vyčio memorialo kūrėjų grupė – padavė skundą teismui, prašydami atšaukti šį sprendimą motyvuodami tuo, kad konkursas buvo neteisėtas.
Projektas iki šiol nėra įgyvendintas, nes akivaizdžiai tam trūksta politinio sprendimo.
Vykstant teismo procesui, Seimas priėmė rezoliuciją, kad kovos už Lietuvos laisvę memorialas turi būti su Vyčio skulptūra, o Kultūros paveldo departamentas išaiškino, kad A.Labašausko kūrinys keistų Lukiškių aikštės reljefą, kuris yra pripažintas vertingąja aikštės savybe.
Nors, anot J.Fominos, formaliai tašką šioje istorijoje 2020 metais padėjo Apeliacinis teismas, kuris paskelbė, kad „Laisvės kalva“ pagrįstai laimėjo konkursą, tačiau projektas iki šiol nėra įgyvendintas, nes akivaizdžiai tam trūksta politinio sprendimo.
Pasak kuratorės, būtų galima sakyti, kad šis memorialas savo forma ir turiniu yra per daug šiuolaikiškas ir per daug konfrontuoja su tradicine memorialo apibrėžtimi. Tačiau dar 2002 metais Kaune, vietoje, kur susidegino Romas Kalanta, jau buvo iškilęs netradicinis Roberto Antinio memorialas, kuris, tiesa, taip pat sulaukė dalies visuomenės pasipiktinimo.
Šie nefigūratyvūs paminklai, ženklinantys atminties kultūrą, kelia nerimą žiūrovams, nes, anot menotyrininko Tomo Genevičiaus, „žiūrovas yra priverstas suvokti, kad už atmintį jis atsakingas pats ir ieškoti jos turi savyje, o ne išorėje“.
Žiūrovas yra priverstas suvokti, kad už atmintį jis atsakingas pats ir ieškoti jos turi savyje, o ne išorėje.
Štai kodėl, menotyrininkės J.Fominos teigimu, kalbant apie kūrinius, kurie turi tapti atminties įamžinimo viešosiose erdvėse ženklais, būtina kalbėti apie visuomenės atvirumą ir vaizduotę:
„Jų pritrūksta ne tik tokias atminties vietas kasdien ar retkarčiais aplankantiems žmonėms, bet ir valdininkams, turintiems realias galias priimti sprendimus, lemiančius netradicinių, nefigūratyvių idėjų įgyvendinimą. Ši vaizduotė bent jau Vilniuje baigiasi ties dirbtiniu pliažu, sienų tapyba arba taip vadinamaisiais „gatvės meno kūriniais“, kuriems leidimai yra suteikiami gana lengvai ir kurie vizualiai bei konceptualiai gali kur kas labiau teršti viešąją erdvę, nei kurti pridėtinę vertę.“
Dar vienas garsiai nuskambėjęs tokio projekto viešojoje erdvėje kūrinys – tai Eglės Grėbliauskaitės ir Agnės Gintalaitės darbas „Nepamiršime nebeprisiminti“, kurio paskutinę akimirką neleido įgyvendinti Vilniaus miesto savivaldybė.
Savo kūriniu menininkės ketino sukurti beveik mėnesio trukmės „kasdienybės spektaklį“, kurio dalyviais turėjo tapti praeiviai, o scenografija – samanomis uždengtas sovietinio rašytojo paminklas.
Šiuolaikinio meno projektai, skatinantys kritišką ir kūrybišką santykį su istorija, galėtų tapti puikiu įrankiu kurti naujus šiuolaikybės pavidalus.
Deja, savivaldybės valdininkai, iš pradžių leidę įgyvendinti šį sumanymą, galiausiai pakeitė nuomonę ir, anot J.Fominos, pažeisdami procedūrų tvarką „gana brutaliai nutraukė performanso įgyvendinimą vos jam prasidėjus, taigi galiausiai paminklas buvo demontuotas“.
Anot kuratorės, „tokie šiuolaikinio meno projektai, skatinantys kritišką ir kūrybišką santykį su istorija, galėtų tapti puikiu įrankiu kurti naujus šiuolaikybės pavidalus, kuriuose meninės idėjos padėtų kurti naujus istorinius pasakojimus“.
Būtent tokį naują pasakojimą 2012 metais pasiūlė performanso „Po Kudirka, arba Patriarchams paliepus, mums panorėjus“ atlikėjos Vilma Fiokla-Kiurė, poetė Ramunė Brundzaitė ir leidyklos „Kitos knygos“ redaktorė Aira Niauronytė. Šio performanso metu požeminėje aikštelėje po Kudirkos aikšte jos skaitė ištraukas iš XIX–XX a. lietuvių vyrų tekstų, kuriuose kalbama apie moters padėtį visuomenėje. Tarp kitų kūrinių nuskambėjo ir moteriškąja gimine perrašyta Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“.
Anot J.Fominos, šis savo išraiškos forma tipiškas aktyvistinio-feministinio meno pavyzdys, kuriuo siekta kvestionuoti patriarchalines visuomenes, praėjo sklandžiai ir buvo nufilmuotas. Tačiau praėjus keliems mėnesiams po šio kūrinio parodymo menininkės gavo šaukimus į teismą.
Praėjus keliems mėnesiams po šio kūrinio parodymo menininkės gavo šaukimus į teismą.
Performanso vaizdo įrašą pamatęs Tautininkų sąjungos Kauno Pramonės skyriaus pirmininkas Marius Jonaitis menininkes apkaltino valstybės simbolio išniekinimu. Pasak menotyrininkės, įdomu tai, kad jam kliuvo ne tas faktas, kad himnas perrašytas moteriškąja gimine, kiek pati performanso sumanymo esmė.
Prieš menininkes pradėtas ikiteisminis tyrimas nutrauktas 2014 metais, nenustačius jų veiksmuose nusikalstamos veiklos.
Panašaus kaltinimo dėl valstybės simbolio išniekinimo 2021 metais sulaukė šiuolaikinio meno kūrėjo Dainiaus Liškevičiaus darbas „Kleksas / Restaras“, sukurtas dar 2000 metais. Per tą laiką kūrinys buvo ne tik parodytas Venecijos meno bienalėje, tačiau ir įsigytas MO muziejaus bei parodytas parodoje „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“. Šio videoperformanso metu menininkas nusišluosto šokoladu išteptą savo veidą į Lietuvos trispalvę.
Menininkas kalba apie tautinę tapatybę, homofobiją bei patriotizmo ribas.
Šiame kūrinyje, anot J.Fominos, menininkas kalba apie tautinę tapatybę, homofobiją bei patriotizmo ribas. Nors sukūrimo metu kūrinys jokios ypatingos kontroversijos nesukėlė, tačiau ikiteisminis tyrimas dėl trispalvės išniekinimo buvo pradėtas po parodos MO, kai į teismą kreipėsi Lietuvos tautininkų ir respublikonų sąjunga.
Didelis ažiotažas bei visuomenės dėmesys kilo po to, kai 2021 metais šis D.Liškevičiaus darbas be autoriaus žinios buvo parodytas Šeimų marše Vilniaus Vingio parke. Tuomet maršo dalyviai prokuratūrai išsiuntė naujus skundus. Būtent tuomet menininkas atsidūrė teisėsaugos akiratyje, nors, J.Fominos teigimu, už neteisėtą kūrinio „Kleksas / Restaras“ naudojimą to labiau buvo nusipelnę patys maršo organizatoriai, kurie šį darbą pasitelkė savo propagandai.
Po didžiulio meno bendruomenės išsakyto palaikymo D.Liškevičiui byla buvo nutraukta dėl senaties termino, nors, menotyrininkės teigimu, priežastis turėjo būti visiškai kita – menininko nusikalstamos veikos nebuvimas.
Byla buvo nutraukta dėl senaties termino, nors priežastis turėjo būti visiškai kita – menininko nusikalstamos veikos nebuvimas.
„Šis pavyzdys pajudino meno ir politikos sąveikos klausimus, primindamas, kad šiuolaikinio meno kūrinių interpretacinė bendruomenė neapsiriboja vien meno lauko dalyviais ir ekspertais. Žiūrint iš šiuolaikinio meno diskurso pozicijų tai galėtų būti vertinama kaip itin pozityvus aspektas. Tačiau šiuo atveju kūrinys buvo panaudotas propagandiniams tikslams, sutelkiant nacionalistiškai nusiteikusią minią ir pažeidžiant menininko autorines teises“, – teigė J.Fomina.
Kuratorės manymu, bet kuri cenzūra yra blogis, tačiau blogiausia cenzūros rūšis – tai savicenzūra, kuri primena, kad iš baimės ar nesaugumo jausmo apribodami savo idėjas menininkai iš viešumos eliminuoja svarbias temas, kurios vienaip ar kitaip turi būti reflektuojamos laisvoje visuomenėje.
