Antano Mončio namų-muziejaus pranešime spaudai rašoma, kad Labiau pažįstamas užsienyje ir dar tik atrandamas Lietuvoje, įvairiapusis kūrėjas paliko gausų, žanro ir kūrybinės medžiagos prasme įvairų palikimą, o taip pat įspaudė ryškius pėdsakus lietuvių meno raidoje, sukurdamas unikalios sunarstytų skulptūrų formas ar tokius fenomenalius meno kūrinius kaip švilpiai.
„Tai – ypatinga sukaktis, leidžianti dar labiau sugrąžinti prarastą šio ilgus metus išeivijoje dirbusio menininko atminimą į gimtinę. Lietuvių dailė turi nemažai pasaulinio lygio kūrėjų, tačiau dėl istorinių aplinkybių jų paveldas plačiai išsklaidytas pasaulyje. Džiugu, kad jų atmintis pamažu grąžinama į mūsų tautos aktyvą, o šį darbą vieningai dirba daugelis kultūros institucijų. Tarp jų, žinoma, ir Antano Mončio namai-muziejus, kuris kartu su gausiu būriu bendražygių šiais metais planuoja surengti programą, skirtą paminėti iškilią Antano Mončio gimimo metinių sukaktį“, – sako Antano Mončio namų-muziejaus direktorė, menininko dukterėčia Loreta Turauskaitė.
Ji pabrėžia, kad nors pandemija ir karantinas įnešė daug nežinios ir chaoso, tačiau neprivertė atsisakyti planų įgyvendinti projektą „Sveikinimai ir pasisveikinimai Antano Mončio 100-iui“: garbingą menininko gimimo metinių sukaktis bus minima ištisus metus.
Pasak šio projekto vadovo Broniaus Vaitkaus, kad netrukus bus skelbiama sukakties minėjimo akcentų programa.
„Joje numatytos įvairios formos – nuo virtualių ir gyvų parodų sintezės iki vinilinės plokštelės leidybos ar koncerto. Derindami paskutinius akcentus, tam tikra prasme jaučiamės tarsi dalyvautume meniniame iššūkyje ant tokios kūrybinės ribos, kurią nuolat išgyveno ir šis didis menininkas“, – teigia jis.
Per daugiau nei keturis dešimtmečius aktyvios meninės veiklos, A.Mončys sukūrė daug ir įvairių žanrų kūrinių: skulptūrų, paminklų, kompozicijų, koliažų, piešinių, akvarelių, scenovaizdžių, reljefų, kaukių, švilpių ir kt. Deja, visi šie darbai sukurti jau menininkui gyvenant ir dirbant išeivijoje.
Gimęs ir užaugęs Lietuvoje, 1941 m. baigęs Kretingos pranciškonų gimnaziją ir iki 1943 m. studijavęs architektūrą Kauno Vytauto Didžiojo universitete, 1944 m., vykstant Antrajam pasauliniam karui, Antanas Mončys – kaip ir daugelis to meto šviesuolių – buvo priverstas pasitraukti į Vakarus. Jis apsigyveno karo pabėgėlių stovykloje netoli Miuncheno (Vokietija), studijavo Freiburgo dailės ir amatų mokykloje (École des Arts et Métiers), o 1950 m., gavęs skulptoriaus diplomą ir pelnęs Prancūzijos valstybės stipendiją, tęsė mokslus Paryžiuje, baltarusių kilmės skulptoriaus Ossip Zadkine (1890–1967) studijoje Didžiosios lūšnos akademijoje (Académie de la Grande Chaumiére, atelier Zadkine). Čia po metų, gavęs mokytojo rekomendaciją, pradėjo savarankišką kūrybos kelią.
Per daugiau nei keturis dešimtmečius aktyvios kūrybinės veiklos, A. Mončys surengė daugiau kaip 30 asmeninių parodų, jo kūriniai buvo eksponuojami daugiau kaip 70 įvairių grupinių parodų Prancūzijoje, Monake, San Marine, Belgijoje, JAV, Italijoje, Vokietijoje ir kt. Prancūzijoje, kurioje praleido didžiąją gyvenimo dalį, jis yra žinomas ne tik kaip savarankiškas kūrėjas, tačiau ir kaip Lano Šv. Marselio bažnyčios Kryžiaus kelio stočių, Kelio madonos ir Šv. Juozapo skulptūrų meistras, taip pat – Meco katedros chimerų skulptūrų restauratorius, įgyvendinęs šį projektą kartu su žymiu litvakų dailininku Marku Šagalu (Marc Chagall, 1887–1985) bei žinomais prancūzų skulptoriais broliais Žanu ir Žoeliu Marteliais (Jan Martel, Jöel Martel, 1896–1966). Paryžiaus akademinio meno bendruomenė jį pažino ir kaip skulptūros studijų įkūrėją bei vadovą, vasaros kursų dėstytoją, dailininkų susivienijimo ACTE (Art-Création-Technique-Expression) įkūrėją bei aktyvų dalyvį ir kt.
Lietuva apie šį iškilų menininką išgirdo tik 1989-aisiais, kai jis po 45 emigracijos metų sulaukė galimybės aplankyti gimtinę.
Lietuva apie šį iškilų menininką išgirdo tik 1989-aisiais, kai jis po 45 emigracijos metų sulaukė galimybės aplankyti gimtinę. Tačiau apie skulptoriaus kūrybą jau tuomet skelbė radijas „Amerikos balsas“, rašė užsienio lietuvių spauda. Palangoje pirmoji A. Mončio kūrinių ir jų nuotraukų paroda surengta 1991 m., tuometinėje sanatorijos „Jūratė“ bibliotekoje. Būtent čia, siekiant įamžinti jo atminimą, 1998 m. įsteigti Antano Mončio namai-muziejus ir jiems patikėta saugoti menininko Lietuvai dovanotą kūrinių kolekciją.
Nors ir gyvendamas toli nuo Lietuvos ir ilgą laiką neturėdamas galimybių į ją grįžti tiek dėl finansinių aplinkybių, tiek dėl politinės santvarkos, A. Mončys domėjosi savo tėvyne, palaikė tamprius ryšius tiek su Lietuvoje, tiek su išeivijoje gyvenančiu lietuvių kultūros elitu. Apie tai byloja ne tik išlikę laiškai, tačiau ir sukurti kūriniai tokioms žymioms asmenybėms kaip Lietuvos kardinolas Audrys Juozas Bačkis ir jo tėvai – diplomatas Stasys Antanas Bačkis (1906–1999) ir jo žmona Ona Galvydaitė-Bačkienė (1907–2003), tėvas provinciolas Leonardas Andriekus (1914–2003), Nepriklausomos Lietuvos ministras Juozas Balutis (1880–1967), Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Ernestas Galvanauskas (1882–1967), rašytojas, menotyrininkas dr. Jonas Grinius (1902–1980), semiotikas Algirdas Julius Greimas (1917–1992) ir jo žmona Ona Bagdonaitė-Greimienė (1916–1982), visuomenės veikėja, ambasadorė prie UNESCO Ugnė Karvelis (1935–2002) ir jos mama Veronika Karvelienė-Bakštytė (1898–1952) ir kt.
Kaip savo prisiminimuose mena jo sūnus Žanas Kristofas (Jean-Christophe Moncys), menininkas visada save laikė lietuviu ir tokiu išliko iki gyvenimo pabaigos.
„Per Antano kūrybą, gyvenimą ir darbus prabyla jo įsivaizduota Lietuva. Jam ji visada liko kelrodė žvaigždė. Jis niekada neprašė Prancūzijos pilietybės, visą gyvenimą išlaikė asmens ne (gal „be“) pilietybės statusą, kuris jam dažnai sukeldavo administracinių nesklandumų. Skulptorius niekada nesileido suviliojamas Amerikos, Kanados ar Australijos eldorado, nors tai, pasak ten gyvenančių jo draugų, būtų jam suteikę pripažinimą, sėkmę ir materialinį komfortą. Jis veikiau palaikė ryšį su gimtine, norėjo išlikti artimas lietuviškai realybei“, – prisimena kūrėjo sūnus.
Šie metai pažymėti ne tik Antano Mončio 100 metų gimimo ir Palangos savivaldos 100 metų sukaktimis, bet ir daugeliu kitų. 2021-uosius Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Kretingos miesto įkūrėjo, Lietuvos didžiojo etmono, Vilniaus vaivados, Žemaičių seniūno Jono Karolio Chodkevičiaus (1561–1621), Kretingos krašte šventu laikomo mokslininko, pedagogo, žemaičių raštijos veikėjo, bibliofilo, kunigo pranciškono tėvo Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos (1771–1849), poeto Vytauto Mačernio (1921–1944), skulptoriaus prof. Juozo Zikaro (1881–1944), kardinolo Vincento Sladkevičiaus (1920–2000), partizano Juozo Lukšos-Daumanto (1921–1951) ir archeomitologės prof. Birutės Marijos Alseikaitės-Gimbutienės (1921–1994) metais.
