Skulptorių M.Sauką kalbino menotyrininkė Miglė Survilaitė.
– Mykolai, pradėkime nuo parodos pavadinimo – „Pasijuntu stebimas kito“. Tai visgi, kas tas kitas, kuris Tave stebi?
– Tai gali būti tas „kitas“ iš realybės šou, kuris laukia autobusiuke. Gali būti filosofinis Kitas, Vakarams tai – Rytai, heteroseksualams – seksualinės mažumos, ir taip toliau. Kitas yra tas, kurio bijom, nesuprantam ir kuris būtinas tam, kad susivoktume, kas esame mes. Tai, kas paslaptinga ir svetima.
Kad susivokčiau, kas esu, dariau skulptūras. Mūsų santykis panašus, kaip Robinzono Kruzo ir tinklinio kamuolio, vardu Wilsonas. Kasdien bendravau su jomis, rūpinausi, kol atėjo laikas išvežti į parodą. O atsidūrę parodoje, darbai tampa, kaip teigia klišė, savarankiški. Menininkai mėgsta sakyti, kad paleisti į viešumą darbai pradeda gyventi savo gyvenimą. Taigi tampa Kitu. Ir dar parodose visi visus stebi. Tam ir reikalingos parodos – vieniems pasirodyti, kitiems pastebėti.
– Jau gana seniai Tavo skulptūras žiūrovai galėjo pamatyti gyvai. Tiksliau sakant, jau kurį laiką nekišai nosies į parodinį gyvenimą. Tad ką veikei? Kodėl buvai dingęs?
– Suneštinės ir grupinės, mažos parodos reikalingos, kaip insulino injekcijos, pačiai meno bendruomenei, bet dažniausiai pritraukia mažai žiūrovų iš pašalės, nes jų organizmas gali pats pasigaminti cukrų.
Menininkai mėgsta sakyti, kad paleisti į viešumą darbai pradeda gyventi savo gyvenimą.
O tose suneštinėse ar jungtinėse parodose dažniausiai dar ir jaučiasi, kad autoriai patys nesuinteresuoti, prikepė mažų replikų, eskizų, bandymų, viskas procese... o procesas niekada nesibaigia.
Vienas darbelis parodose pasimeta arba dar blogiau – jį panaikina kitas darbelis, ir bendras vaizdas eklektiškas, nykus, subyrėjęs. Man patinka, kai to paties autoriaus darbų tiršta, kai pasimato visuma, ką ir kaip jis galvoja. Todėl ir aš buvau pasitraukęs – kurti didesnės parodos.
– Kodėl pradėjai kurti skulptūras?
– Niekada savęs to neklausiau, atrodė savaime suprantama. Mane skulptūros traukia. Parodose turiu dėti pastangas, kad įsigilinčiau į plokščius darbus, bet tik pamatau trimatį daiktą, ir širdis atsigauna.
– Gal kiek anksti klausti dvidešimt šešerių metų menininko apie darbų išlikimą, bet tavo skulptūros sukurtos taip, jog atrodytų irstančios, byrančios. Ar esi galvojęs apie savo kūrybos palikimą? Tau tai svarbu?
– Gali labai prašauti, vertindamas savo palikimą. Kaip nacių architektas Albertas Speeras, kuris suprojektavo didingus pastatus, kurie pamažu grius tūkstančius metų, neprarasdami didybės. Praėjo keliasdešimt, ir dauguma tų pastatų buvo su malonumu nušluoti nuo žemės. Bet svarbiausia, kad sugriuvo ideologija, kuri klijavo tuos pastatus. Mano darbuose ideologijos nėra, todėl galiu tikėtis, kad jie stovės ilgiau, nors jau dabar yra šen ir ten įtrūkę. Juk muziejai išsaugo kūrinius ir iš popieriaus, ir iš kraujo, jeigu nori. O jeigu skulptūros suirs – bus labai natūralu ir teisinga, jos pasielgs kaip sąžiningi kūriniai.
– Kadangi Tavo apsakymų knyga pavadinta gana skulptūriškai „Grubiai“, ar nebus taip, kad Tavo skulptūros yra literatūriškos, o literatūra skulptūriška? Kiek Tau svarbi literatūra kuriant skulptūras?
– Literatūra man labai svarbi, nors darbas su ja ir su moliu – tai kaip darbas skirtingais marškiniais. Anglų kalboje yra konstukcijos blue collar worker (darbininkas – skulptorius) ir white collar worker (nedirbantis fiziškai tarnautojas – literatas). Padirbu mėlynais marškiniais, priprakaituoju apykaklę ir turiu persirengti baltais... Skaitau, kad galva dirbtų, kitaip toks fizinis ir mechaniškas darbas – virinimas, pjaustymas, lakavimas, liejimas – labai atbukintų. Pradėčiau lipdyti angeliukus.
Man patinka, kai to paties autoriaus darbų tiršta, kai pasimato visuma, ką ir kaip jis galvoja.
Kartą seną antro kurso darbą pastačiau lauke, kaime, pas tėvus. Kelis metus nuo jo byrėjo tinkas, rūdijo vielos karkasas. Tada vieną vasarą tuos griuvėsius aptepiau žalsvu poliesteriu su stiklo pluoštu, skirtu mašinoms lopyti. Mama labai džiaugėsi, kokia tapybiška tapo skulptūra! Bet juk sakyti, kokia skulptūra tapybiška – tas pats, kaip vyrą girti už tai, koks jis moteriškas. Iš kitos pusės, skulptūra visada bus kažkiek tapybiška, arba grafiška, arba teatrališka, kaip ir keramika bus literatūriška, tapyba kinematografiška, kinas bus performatyvus, ir aš nebesusigaudau. Ne, skulptūra mano parodoje bus tik skulptūriška, pati skulptūriškiausia ir jokia kitokia.
– Kokių minčių Tau kelia šiandienos menas?
– Kad jau ir neaišku, apie ką kalbėti, kai klausi apie šiandienos meną. Jis visur ir pats įvairiausias, kaip oras. Tuo pačiu jis dažnai paslėptas nuo visuomenės, hermetiškas. Jį surasti, jam perskaityti reikia pastangų ir žinių.Tam tikra prasme jis labai asocialus, net ir socialinis menas. Apie orą gali kalbėti visi, o apie šiandienos meną – mažai kas nori kalbėti, o dar mažiau kas turi pakankamai kompetencijos.
– Atrodo, kad Tu gyveni vis intensyvesnį kūrybinį gyvenimą – praeitais metais išleistas apsakymų rinkinys „Grubiai“, šiais metais personalinė skulptūros paroda Vilniaus dailės akademijos parodų salėje Titanikas. Kas laukia toliau?
– Pirma reikės išsikuopti dirbtuvę. Tada, manau, sėsiu rašyti.
– Kokį klausimą pats sau dažniausiai užduodi?
– Ar man iš tikrųjų patinka? Ar apsimetu ir nuolaidžiauju sau? Tie nepatogūs klausimai, kurių būtina klausti, kad pasitikrintum, ar tai, ką darai, yra neblogai.
Paroda „Pasijuntu stebimas kito“ veiks iki spalio 22 d.
Parodų salių „Titanikas“ darbo laikas: II–VI 12–18 val.
Adresas: Maironio g. 3, I aukštas, Vilnius
