„Slavs and Tatars“ savo temas ir pasakojimus formuoja plačiame geografiniame lauke, kaip teigia patys – nuo Berlyno iki Kinijos sienos. Aštuonis kūrinių ciklus sukūrę menininkai pirmąja parodos „Iš lūpų į lūpas“ stotele pasirinko Lenkiją, kelionė toliau tęsiama Stambule, Teherane, Vilniuje, Belgrade.
Pasak parodos kuratorės Monikos Lipšic, „Slavs and Tatars“ prasidėjo kaip knygų klubas: „Knyga kaip materija, kaip medžiaga visad buvo labai svarbi jų kūryboje. <...> Menininkai daugiausia dirba trijose srityse: leidžia knygas, kuria parodas ir pristato paskaitas-performansus, kurių metu pasakoja apie savo tyrimus.“
Šiuolaikinio meno centre pristatomos parodos centre – darbų ciklas „Rauginta politika“, įkvėptas XIX a. egzistavusios Šubravcų draugijos, literatūrinio judėjimo Vilniaus universitete, oponavusio tuo metu vyravusiam nacionalistiniam romantizmui.
Vienas kolektyvo narių, Payamas Sharifi, pasakojo, jog apie Šubravcų draugiją sužinojo besidomėdamas orientalizmu Rytuose: „Šubravcų požiūris į nacionalinį identitetą buvo labai racionalus, kur kas labiau pažengęs nei, tarkim, A.Mickevičiaus. Tokių žmonių kaip Mickevičius fetišizavimas atveda prie nacionalizmo, su kuriuo susiduriame šiandien. Idėja, kad Lenkija yra sietina tik su lenkais, yra klaidinga, iš tiesų, buvimas lenku yra neatskiriamas nuo lietuvybės ar žydų kultūros. Identitetai yra persipynę. Šubravcų draugija tai suprato.“
Cikle „Rauginta politika“ ypatingą vaidmenį įgauna ir Trakų agurkas – cukringumu garsėjęs agurkas, kurį į Baltijos šalis ir Lenkiją atvežė Krymo karaimai. „Slavs and Tatars“ parodoje prisimena po Antrojo pasaulinio karo neišlikusią agurkų rūšį.
Menininkai teigia, jog šis ciklas savotiškai komentuoja ir modernybės krizę, kurią išgyvename: „Šiandien įsigalėjusi mintis, jog visi turime gyventi harmonijoje, tačiau jei pažvelgsime į tokias vietas kaip Vilnius, kur visad buvo daug konfesijų, religijų ir identitetų, ar, pvz., XIV a. Ispaniją, bendro gyvenimo ir sugyvenimo idėja ne visad buvo siejama su harmonijos sąvoka. Visad buvo nedidelių konfliktų, tačiau kartu ir kelių, kaip juos išspręsti“, – sakė P.Sharifi.
„Slavs and Tatars“ dabartį komentuoja per praeities idėjas ir konceptus, nes, pasak jų pačių, nemato kito kelio: „Sartre’as teigė, jog Baudelaire’as keliauja į ateitį nenuleisdamas akių nuo galinio vaizdo veidrodėlio. Ir iš tiesų, tam, kad galėtum matyti dabartį, turi šiek tiek atsitraukti.“
Kalbėdami apie savo kūrybinį procesą menininkai teigia dirbantys trejų metų ciklais: „Kiekvienas jų skirtas konkrečiai temai, pvz., Iranui ir Lenkijai, kalbos politikai ir pan. Pusantrų metų darome akademinį, bibliografinį tyrimą. Vėliau iš surinktos medžiagos randasi vienokios ar kitokios formos kūriniai. <...> Knygos ir paskaitos turi aiškiai artikuliuoti surinktą medžiagą, tačiau šiuolaikinio meno darbai ir parodos neturi aiškios žinutės, jos perartikuliuoja, dekonstruoja tai, ką galima perskaityti mūsų knygose. Meno tikslas turi būti ne pateikti aiškią žinutę, bet sumaišyti kortas“, – sakė P.Sharifi.
Nors menininkai išsidavė, jog kai kurie jų kūriniai sulaukia radikaliai priešingų vertinimų bei interpretacijų, jie patys teigia nekuriantys kontroversiškų ar provokatyvių kūrinių. „Vis tik temos, su kuriomis dirbame, gali būti taip pavadintos, mat kalbame apie tapatybės politiką, religiją ir pan. Tačiau, manau, kad tai – ne mūsų, o visuomenės problema“, – įsitikinęs P.Sharifi.
