2003 m. priimtas į Lietuvos dailininkų sąjungą. 1995 m. dailininkas buvo apdovanotas V.Vizgirdos vardo diplomu ir premija už grupės ARS tradicijų tęsimą, 1997 m., 2001 m., 2002 m. jam skirtos Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos valstybės stipendijos, 2012 m. įteiktas A.Gudaičio vardo tapybos konkurso garbės diplomas. Dailininko kūrinių yra Lietuvos ir užsienio muziejuose, privačiose kolekcijose. Gyvena Vilniuje, Palangoje.
Dailininkas yra surengęs dvidešimt devynias personalines parodas, dalyvavo daugelyje grupinių parodų. Savo kūrinius eksponavo parodose, rengtose Lietuvoje, Austrijoje, JAV, Prancūzijoje, Švedijoje, Islandijoje, Vokietijoje, Kinijoje, Olandijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, dalyvavo A.Samuolio, Chaimo Sutino, A.Vienožinskio tarptautiniuose pleneruose, kurie buvo surengti Nidoje, Svetlogorske, Bikuškio dvare, Sintautuose, Zasvyrėje, Lježe.
Apie kūrybą ir parodą „Dieviško prado paieškos prie Baltijos“
„Mūsų agresyviame ir susvetimėjusiame pseudovertybių pripildytame pasaulyje blogis nepakeliama našta prislėgė trapią žmogaus sielą, kuri pagal savo prigimtį linkusi gėriui.
Lietuvos pajūryje mano dvasią pakylėjo ir įkvėpė šviesi, perregima, nuolat kintanti neapsakomo grožio šviesa. Kaip dieviškas amžinybės simbolis ir neįmenama paslaptis – jūros horizontas. Siela, tarytum žuvėdra, pakyla tarp jūros ir dangaus stichijų ir klajoja.
Mano klajonės po pajūrį yra su teptuku rankoje, todėl jos sunkios. Tarp jūros ir kranto Kūrėjas lyg rentgenu peršviečia sielą, apnuogindamas jos gerąsias ir blogąsias puses ir tarsi išbando vidinę tvirtybę. Ar menkas žmogutis nesutriks šioje begalinėje didybėje ir sugebės joje pasisemti, būtent, teigiamo prado ir jį įamžinti per spalvas ir simbolius?
Per savo tapybą noriu išreikšti, kad mes nenutoltume nuo pirmapradės gamtos, neprarastume pamatinių bendražmogiškų vertybių, skirtų mums Aukščiausiojo, kad daugiau atsigręžtume į Sutvėrėją – taip pažabodami sielos mirtį, į kurią stumia dabartinio pasaulio dramatiški įvykiai. Be galo svarbu vėl atsigręžti į Dekalogą ir vadovautis juo gyvenime.
Kai išsitrina ribos tarp gėrio ir blogio, tapyba tampa tik nereikšmingu dekoru. Todėl šiais laikais grynojo klasikinio tapytojo kelias yra pilnas kančios. Beribė mūsų Baltija, teikianti šviesą ir kūrybinę energiją, palengvina šią kančią.“
Meno licenciatas, dailininkas Solomonas Teitelbaumas
