Gruodžio 9 d. surengtame parodos pristatyme dalyvavo parodos kuratoriai – Gabrielė Radzevičiūtė ir Norbertas Černiauskas. Ši paroda – kurį laiką vykusio istorinio ir meninio tyrimo rezultatas, kurį lydės ir katalogas, plačiau aptarsiantis parodoje iškeltus klausimus.
Kataloge bus galima rasti N.Černiausko, G.Radzevičiūtės, Viktorijos Šeinos ir Mariaus Ėmužio tekstus.
G.Radzevičiūtė pasakojo, jog parodos pasiruošimas truko ne vienerius metus – daug laiko teko praleisti nagrinėjant muziejų archyvus, rinkinius, istorijas: „Tyrime ėmė ryškėti socialinės kritikos reiškinys, kurį sunku vienareikšmiškai įvilkti į vieną pasakojimą ir jį apibrėžti. Labai daug dailininkų pradėjo kreipti dėmesį į to meto istorinę dabartį, to meto iššūkius, socialines problemas, juos apmąstyti kūryboje.“
Parodoje pristatomi menininkai nėra visai nežinomi kūrėjai lietuviškai publikai, tačiau jų darbai būdavo pristatomi fragmentiškai kitokių temų parodose. Ši ekspozicija sujungia menininkus ir jų darbus į vieną organiškai pateikiamą naratyvą.
G.Radzevičiūtė pristatė parodos struktūrą. Pasak jos, pasirinkti keturi pjūviai: „Žvilgsnis į miesto gyvenimą, socialines patirtis mieste. Tai pereina į fragmentišką komunistinių pogrindžio dailininkų pristatymą. Tuomet žvilgsnis kreipiamas į provincijos problemas: socialinę atskirtį, skurdą. Ir socialinio feminizmo perspektyvą, t. y. lyčių lygybės aspiraciją, socialinės lygybės klausimus.“
Parodos dėmesio centre: jaunoji menininkų karta, kuri kilo ir brendo trečiojo dešimtmečio pabaigoje ir ketvirtojo pradžioje. „Ši meno karta savo stiliumi, meno judėjimu, įvairove ir intriguoja, ir kelia daug klausimų, mąstant apie socialinę kritiką apskritai“, – teigė kuratorė ir pridūrė, kad ilgą laiką žiūrovo santykis su tarpukario menininkais ir jų keliamomis temomis buvo problemiškas.
Papildydamas kolegės mintį, N.Černiauskas išryškino to priežastis. Jo nuomone, santykio problema kilo iš sovietizacijos periodu padarytos įtakos tarpukario meto menininkų įvaizdžiui. Meno temos buvo ideologizuotos ir pasitelktos sovietiniam naratyvui skleisti. Tad ilgą laiką šiuos menininkus nebuvo taip įdomu analizuoti.
G.Radzevičiūtė pridėjo, kad nors buvo kreipiamas dėmesys ir į pogrindžio menininkus, kurie nebuvo politiškai angažuoti, parodoje vis tiek svarbią vietą užima to meto kairiųjų pažiūrų menininkai.
Jiems skirtoje parodos dalyje išskirta ir sovietinė meno propaganda: atkreiptas dėmesys į menininkų verbavimą, parodyta, kaip tarpukario Lietuvos socialinės problemos pasitelktos komunizmo diegimui.
Taip pat N.Černiauskas atkreipė dėmesį į svarbų tarpukario lietuvio tapatybės klausimą: „Buvo bandoma ieškoti ne tik politinės Lietuvos tapatybės, bet ir socialinės. Buvo ne vienas autorius, kuris mąstė lietuviškame XX a. kontekste – kas yra socialinis klausimas.“
G.Radzevičiūtė apibendrino, jog parodoje eksponuojamų menininkų stiliaus nebūtų galima sutalpinti į vieną meninę kryptį, darbuose jaučiamas vokiečių vėlyvasis ekspresionizmas, rusų dailininkai. Tačiau stilistikos prasme jaučiamos perimtos idėjos, kurios kilo po Pirmojo pasaulio karo, viena iš jų – siekimas permąstyti meno kūrėjo vaidmenį visuomenėje.
