Parodoje menininkas pristatys kūrinius, jų ciklus, sukurtus apytikriai 1989‒1992 m. Jie daugiau nei dvidešimt metų išgulėjo dirbtuvėje, dėl vienokių ar kitokių priežasčių neatsirado parodose ar yra bent jau nežinomi Lietuvos žiūrovui.
„Tai konceptualūs piešiniai, objektai, iš senų VHS kasečių ištrauktų keletas akcijų, performansų. Sujungdamas praeitį ir dabartį ‒ suformuodamas laiko kilpą ‒ A.Andriuškevičius tarsi debiutuoja vėl, „iš naujo“ steigia ir teigia Lietuvoje konceptualųjį meną“, – pranešime žiniasklaidai teigia Jono Meko Vizualiųjų menų centras.
Kaune gyvenantis ir kuriantis menininkas A.Andriuškevičius (g. 1959) ‒ XX a. 9 dešimtmečio antros pusės, Sąjūdžio laikotarpio ir 10-jo dešimtmečio vienas iškiliausių Lietuvos avangardistų.
A.Andriuškevičius dar XX a. 9-jo dešimtmečio viduryje debiutavo kaip savitos fotorealistinės tapybos atstovas, tačiau tolimesnei kūrybos genezei įtakos turėjo pažintis su Robertu Antiniu, Česlovu Lukensku ir Gintaru Zinkevičiumi, paskatinusi pasukti į kolektyvinį akcionizmą.
Nuo 1990 m. − A.Andriuškevičius grupės „Post Ars“ narys.
„Taip pat, galima sakyti, kad A.Andriuškevičiaus yra vienas videoperformansų, apskritai konceptualaus meno pradininkų Lietuvoje. A.Andriuškevičių visada domino garso, teksto, judesio, mintijimo struktūros ir tai, kaip jas priversti funkcionuoti pagal vaizduojamojo meno, netgi konkrečiai pagal (video)konceptualizmo dėsnius, – rašoma pranešime žiniasklaidai.
– Žinoma, A.Andriuškevičiui performatyviuose videokūriniuose visada ypatingai svarbus buvo kasdienybės lygmuo, taip pat jame tarpstanti laiko dimensija ‒ „piešimas“ erdvėlaikyje ir erdvėlaikiu, veiksmas, jo (pa)sklidimas laike ir erdvėje (taip pat ir videomedijoje). Taip pat paradokso semantika, procesuali prasmė, ar prasmė, sugeneruojama žiūrovo, jau post factum.“
Jono Meko Vizualiųjų menų centro organizuojamą A.Andriuškevičiaus parodą remia Kultūros taryba.
