Ši neįprastų vaišių metafora peršasi ne tik dėl pasirinkto Trienalės pavadinimo „Išsižadėk šmėklų“, skaičiaus 13 simbolikos ar gausybės utilitarių, buitiškų ar fiziologinių motyvų turinčių kūrinių. Pati Diogo Passarinho sumanyta architektūra parodą paverčia kone dvylikapirštės žarnos labirintu. Čia tarsi apendikse gali užstrigti jo užkaboriuose, o visos pertvaros ir sienos yra ne kas kita kaip paties Šiuolaikinio meno centro architektūrinės dalys – atidengtų stoglangių skardos ar sandėliuotos atraižos. Atrodo, jog pats pastatas ima save valgyti, o gal tiesiog liudija savipakankamą būklę.
Čia pat lyg alkana šmėklos burna ekspozicijoje žioji atidengta „zelcinių“ grindų skylė. Šis margų grindų kvadratas dar kartą primena, kad nepriklausomybės pradžioje ŠMC pakeitė sovietmečiu veikusius Vilniaus parodų rūmus ir įsikūrė tame pačiame, 1969 metais Vytauto Čekanausko suprojektuotame modernistiniame pastate. Lygiai po dešimtmečio buvo surengta pirmoji Baltijos trienalė. Tuo metu organizuotos kaip Lietuvos, o vėliau Baltijos šalių meno parodos, pastaraisiais kartais Trienalės dalyvių geografijos neapriboja.
Užsiminus apie sovietmetį, atrodo, kad čia jis taip pat laikomas viena iš linkimų atsižadėti šmėklų. Ypač atsižvelgiant į faktą, jog apie nestabilias teritorijas šiemet Trienalėje nusprendęs kalbėti jos meno vadovas Vincentas Honoré destabilizuoja paties renginio tradiciją. Iki šiol organizuota tik Lietuvoje, Trienalė šįkart pirmą kartą vyks visose trijose Baltijos šalyse. Tačiau ši bendra istorinė sovietmečio šmėkla atrodo jau tokia nupenėta, kad, regis, dėl to ir nepajėgianti mūsų palikti.
Vis dėlto, sutaikyti praeitį su ateitimi šiuo atžvilgiu imamasi keliais būdais. Lietuvis menininkas Augustas Serapinas, aukcione įsigijęs saugius naudoti Ignalinos atominės elektrinės statybinius blokelius, pakvietė jais pažaisti Visagino vaikus. Parodoje eksponuojama iš išsivadėjusios politinės ir energetinės sistemos kaladėlių pastatyta vaikiška tvirtovė turėtų nukerėti vėluojančias mus palikti vėles ir radioaktyvumą, bet kartu kelia klausimą, kiek ilgai ir kokiomis dar priemonėmis parceliuosime šį vieną šmekliškai parūkavusį miestą?
Atstatyti dėl ideologijų nukentėjusią tautinės tapatybės pusiausvyrą į Trienalę taip pat pakviesti keli menininkai iš Rusijos. Sanya Kantarovsky pristato viename iš architektūrinių apendiksų eksponuojamą penkiolikos abjektiškų ir humoristinių monotipijų instaliaciją. Tuo tarpu iš Rusijos Tulos miesto kilęs Evgenijus Antufievas tarsi mediumas tarp praeities ir dabarties ironiškai rekonstruoja vietinius, bet labai universalius kultūrinius reliktus ir animistinius tikėjimus, kolektyvinę atmintį ir šamaniškus ritualus. Iš kartono sukonstruotoje infantilioje šventykloje menininkas įkurdina per amžius dar naivesniais mums tapusius simbolius ir molinius dievukus, kartu konstatuodamas mūsų imlumą pasitikėti praeitimi ir ten besiveisiančiomis žiniuoniškomis dvasiomis.
Senas tradicijas praryjančios unikalumo paieškos atsispindi ir bendroje Trienalės renginių programoje, mat Vilniaus parodoje eksponuojamą 31-o menininko kūrybą Taline ir Rygoje pakeis visai kitų 39-ių kūrėjų darbai. Strategija nedaryti turuojančios ir tiražuojamos parodos, bet tris atskiras ir visiškai viena į kitą nepanašias, užkelia aukštą kartelę kitoms kas trejus metus rengiamoms Trienalėms. Be kita ko, tai tik įrodo, kad šios koncepcija ir atspirties taškai nėra tik popieriniai. Kuratorinė prielaida, kviečianti suabejoti savo priklausymu stabilioms kategorijoms ir teritorijoms, išklibina fiksuotą pačios parodos įvietinimą ir kviečia pasvarstyti, kiek pati Baltijos trienalė yra priklausoma nuo Baltijos? Galbūt ir tradicija tapę renginiai gali emigruoti, pakeisti vardus, kūnus, ar visgi vieta yra labiausiai mus apsprendžiantis rodiklis?
Svarbu paminėti, kad šią Trienalę raugino ir fermentavo ankstesni renginiai – praėjusių metų rugsėjį Vilniuje surengtas „Preliudas“ ir šiemet Pietų Londono galerijoje vykęs renginys „Mišrūs balsai“. Gali susidaryti įspūdis, kad pasiruošimas šiam šmėklų varymo ritualui buvo kur kas kruopštesnis, nei tai atsispindi bendrame parodos rezultate. Nepaisant kai kurių švarių, estetiškų ir skrupulingai atliktų kūrinių, visi jie paskęsta nepatvarumo, apleistumo, savotiško trash'o ir D.I.Y. estetikoje.
Tiesa, toks nerūpestingas ir iš pažiūros nepretenzingas parodos kamufliažas, kaip ir daugelio panašių parodų lankytojų normcore aprangos stilius, yra tikslingai ir kruopščiai apgalvota strategija. Įžūliai parodoje neslėpdami poliuretano putų, pigių, perdirbtų ar kelis kartus panaudotų medžiagų, jos rengėjai įtvirtina vieną svarbiausių šios Trienalės idėjų – kintančią, dylančią, nepatvarią ir lengvai keičiamą šiandienos tapatybę. Ir net tik pilietinę, bet ir seksualinę ar lyties, religinę, rasinę, ideologinę ar socialinę.
Visa ši eklektiškų medžiagų, eksponuojamų kūrinių, jų formų ir temų įvairovė parodoje konstatuoja inertiškai besipučiantį ir pampstantį identitetą. Toje pačioje pertekliaus ir nepritekliaus apokalipsėje galima išvysti ir naujų hibridinių tapatybių užuomazgų (Katjos Novitskovos, Daigos Grantinos, Darjos Bajagic, Pierro Huyghe, Rachel Ros kūriniai), ir senųjų nuolaužų bei skeveldrų (Michaelio E. Smitho, Croline Achaintre, Humos Bhabha darbai). Tai atsispindi ir pasirinktų eksponuoti menininkų bei jų kūrinių amplitudėje. Pradedant nuo lietuvės menininkės Ievos Rojūtės, kuriai tai pirmoji institucinė paroda, baigiant pasirinkimu rodyti specialiai Trienalei pritaikytus jau mirusių menininkų klasikų Jayne Cortez ar Anu Põder darbus. Pastarosios muilo liežuviai taikliai sujungia keletą aspektų – šiam tekstui pasitelktą valgymo metaforą, parodos kuratorių siekį apsivalyti nuo besivaidenančios senamadiškų normų praeities ir kūniškumo problematiką.
Atrodo, kad to paties muilo burbulai veržiasi iš burbuliuojančio čekų menininkės Annos Hulačovos skulptūros pilvo. Instaliacija „Požeminis pasaulis aukštyn kojomis“, kaip ir daugelis kitų parodos kūrinių, sukurtas specialiai šiai Trienalei. Net jei parodos eksponatai nėra nauji, visi jie Lietuvoje rodomi pirmą kartą. Ant savo galvų elektrinius virtuvės prietaisus nešančios Hulačovos figūros pasakoja apie patogią buitį ir hedonistišką būtį. Apeliuodama į perskyrą su ekonominį skurdą patiriančiomis trečiojo pasaulio šalimis, menininkė savotiškai kritikuoja ir ambicingą vakarietišką progresą, tad gurguliuojantis pilvas čia gali reiškti ir sotumą, ir alkį.
Net jei Trienalė sakosi nesiekianti iliustruoti pasaulio ir įrėminti jo išankstinėse idėjose, parodoje netrūksta iliustratyvių, poetiškų, figūratyvių ar tiesiog gražių kūrinių. Iš esmės paroda nesteigia naujų tendencijų, neįvedinėja naujų madų ar teorinių minties mokyklų, joje kasdienybės kritikos kur kas mažiau nei nuogo konstatavimo, jog gyvename masinėje ideologijų, daiktų, vertybių, baimių, beprotiškų politikų ir padaugintų savęs pačių sangrūdoje.
Kitą vertus, tenka pripažinti, jog jos organizavimas ir paveikumas čia, Lietuvoje, yra kur kas specifiškesnis, nei būtų buvęs kuriame nors meno megapolyje. Net ir atsižadėjus tautinių tapatybių šmėklų, parodoje nesunku pastebėti nelietuvišką kuravimo manierą. Buvęs „DRAF“ (David Roberts Art Foundation) galerijos direktorius Vincent Honoré, į komandą pasikvietęs būrį tarptautinių kuratorių, be perdėto atsargumo diriguoja kaip geras fusion virtuvės šefas. Trienalėje tikrai galima pajusti nemenką darbo minėtoje galerijoje įtaką – Trienalėje eksponuojamų menininkų darbų yra įsigijęs fondas, ne kartą jų parodos rengtos Londone įsikūrusioje galerijoje.
Vis dėlto Trienalę pavadinti iliustratyvia, platesniam auditorijos ratui suprodiusuota pramoga (net jei kai kurie į programą įtraukti performansai ir sufleravo tokią strategiją) būtų klaidinga. Tai, kad parodoje pristatoma neįprastai daug įvairaus žanro ir technikos kūrinių, tarp jų ir tapybos, nereiškia, kad juose yra kur kas mažiau politikos. Pavyzdžiui, prieš dvidešimtmetį sukurtoje menininkės Miriam Cahn tapybos serijoje „Schlafen“ vaizduojami skirtingose miego pozose įšalę kūnai yra tiesiogiai su Sarajevo įvykiais susijęs darbas. Apskritai, visoje parodoje galima justi blaškymąsi tarp įelektrinto miego ir dinamiškos iškrovos (kaip Maxo Hooperio Schneiderio žaibuojantys orakulai), tarp gyvybės ir mirties, tarp laukinės gamtos ir laukinių, ne mažiau nei šmėklos gąsdinančių žmonių.
Panašią būseną iliustruoja kitąmet Venecijos bienalėje Prancūzijai atstovausiančios menininkės Laure’os Prouvost kūrinys „Būdas tekėti, laižyti, tekėti“. Video instaliacija rodoma erdvėje, ant kurios grindų plastikinėse balutėse įlydyti kultūros ir natūros likučiai bei atliekos – kiaušinių lukštai, gendantis ananasas, šakos, cigarečių nuorūkos, sulūžusio telefono dalys. Pats filmas yra lyg trūkčiojantys pasilinksminti į Los Andželo priemiestį išsiruošusių paauglių prisiminimai. Klausdama, ko verta gyvybė tokiomis greitomis savo paties kūnų ir pasaulio dėvėjimo sąlygomis, menininkė siūlo susitapatinti su filmo herojais sėdint ant automobilio sėdynių. Ilgainiui pasidaro taip dusinančiai ankšta, lyg būtum uždarytas kitame kūrinyje – mažyčiame nuotoliniu būdu valdomame Ninos Beier „Range Rover“, o pro jo langus kyšotų ne peruko, bet tavo plaukai.
Galų gale politinę, ekologinę ir vertybinę įtampą apibendrina Doros Budor vidiniame ŠMC kiemelyje inscenizuota apokalipsė, primenanti vieno Ridley’io Scotto juostos „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ epizodo atmosferą. Plėvele aptrauktas stiklas nudažo erdvę toksiška geltona, o kieme išmėtytos nuolaužos priverčia pasijusti lyg stebint branduolinės katastrofos padarinius. Gyvybę visoje šioje mizanscenoje vaidina kartas nuo karto suplasnojantis animatroninis paukštis. Jei labiau už praeities vaiduoklius nebaugintų nenuspėjamos ateities miražai, galima būtų pagalvoti, kad stovi priešais visų išsižadėtų ir čia apgyvendintų šmėklų terariumą.
Iki pilnos laimės ir pilno pilvo, šalia eksponuojami lietuvių menininkų Ievos Rojūtės ir kolektyvo „Pakui Hardware“ kūriniai iš tiesų virsta parodos desertu. Suprakaitavusi, netobulos išvaizdos saldi vata ant pagaliuko, tirpstantys ir per krumplius varvantys ledai – atrodo, kad būtent ant tokių paviršių Ieva Rojūtė sukūrė naujausią savo freską „Vienas dalykas, tu esi slidus“. Bandydama užmegzti komunikaciją su iš pažiūros nežemiškais objektais, menininkė primena tą tradicinę reakciją į dalykus, kuriuos arba labai mėgsti – sakaisi galintis juos net suvalgyti, – arba labai jų bijai, nes kažkas neva už tave stipresnis būtinai turi suvalgyti tave.
Tuo metu estetinės gliukozės kupiną savo kūrinį Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda pavadina „Saldumo sugrįžimu“. Ant lubų pakabinę spalvoto stiklo skrandžių formos objektus menininkai kalba universaliomis medžiagų apykaitos, dirbtinio jos pagreitinimo ir sulėtėjusio rezultato temomis, tyrinėja trapią ir ribotą it stiklas mūsų organizmų talpą, saiką ir balansą. Pasitelkdami metabolizmo proceso metaforą, „Pakui Hardware“ ieško jei ne kelio į širdį per skrandį, tai pačios gyvybės atsinaujinimo būdų. To, ką turėtų žadėti pati šmėklų atsižadėjusi Trienalė. Atrodo, kad vaiduokliai sotūs ir nukerėti, kitaip nei mes, per kitus pietus iš meniu užsisakysiantys naujo skonio tapatybę.
